Kaip iškilo ir žlugo galingiausia to meto demokratija – Romos Respublika: beveik 500 metų pažymėti nenusakomais turtais, galios žaidimais ir kraujo upėmis (Foto, Video)

Po Kraso mirties įtampa tarp Cezario ir Pompėjaus išaugo, o 49 m. pr. Kr. Cezaris pervedė savo kariuomenę per Rubikono upę (šiaurės Italijos ribą) ir išžygiavo į Romą. Kai kuriuose istoriniuose įrašuose rašoma, kad kai Cezaris kirto Rubikoną, jis pasakė žodžius, kurie kartais verčiami kaip „burtas mestas“.

Pompėjus pasitraukė į rytus, norėdamas surinkti pastiprinimą. Jis susidūrė su Cezariumi Graikijoje ir patyrė lemiamą pralaimėjimą Farsalo mūšyje 48 m. pr. Kr. Pompėjus po šio pralaimėjimo pabėgo į Egiptą, tikėdamasis sulaukti paramos iš Egipto faraono Ptolemėjaus XIII, tačiau faraonas nusprendė nužudyti Pompėjų ir atiduoti jo galvą Cezariui. Cezaris kurį laiką pasiliko Egipte ir įsakė Kleopatrai VII tapti Egipto bendravalde. Ptolemėjas XIII bandė kovoti su Cezariu ir Kleopatra, tačiau 47 m. pr. Kr. jis buvo nužudytas arba romėnų pajėgų, arba nuskendo bandydamas pabėgti nuo Romos armijos.

Kleopatra ir Cezaris užmezgė romaną, po kurio ji pagimdė sūnų Cezarioną. Istorikai iki šiol diskuotuoja, ar vaikas tikrai buvo Cezario.

Nors Pompėjus buvo miręs, buvo jam lojalių jėgų ir Romos senatorių (tokių kaip Katonas Jaunesnysis), kurie atsisakė priimti Cezario valdžią; Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje vyko mūšiai prieš šiuos Pompėjaus ištikimuosius.

Taip pat vyko mūšiai prieš Pontą – Juodosios jūros karalystę, kurią Pompėjus nugalėjo vos prieš kelis dešimtmečius. Po sėkmingos kovos su Ponto pajėgomis Cezaris tariamai ištarė žodžius lotyniškai, kurie verčiami kaip „atėjau, pamačiau, nugalėjau“. Bet nesvarbu, kiek daug užkariavo Cezaris, Romoje vis tiek buvo daug žmonių, kurie priešinosi idėjai, kad vienas žmogus turi tiek daug galios.

44 m. pr. Kr. Romos senatas paskelbė Cezarį „diktatoriumi visam gyvenimui“. Nors Cezaris turėjo pakankamai senato paramos, daugelis senatorių, vadovaujami Bruto ir Kasijaus, nepritarė Cezariui titulo suteikimui. Tų metų kovo 15 d., grupė senatorių senate mirtinai subadė Cezarį.

Po Cezario mirties Romoje valdžią sukaupė trys pagrindinės grupuotės. Vienam vadovavo Cezario giminaitis Oktavianas, kuris Cezario testamentu buvo įvardytas kaip jo įsūnis ir įpėdinis. Kitai grupei vadovavo Markas Antonijus, vienas iš Cezario generolų, o kitai frakcijai vadovavo Brutas ir Kasijus.

Oktavianui ir Antonijui ištikimos pajėgos trumpą laiką kovojo viena prieš kitą Šiaurės Italijoje ir Galijoje, kol abu vyrai nusprendė sudaryti sąjungą prieš Brutą ir Kasijų. Oktaviano ir Antonijaus jungtinės pajėgos išžygiavo į rytus, kur susikovė su Bruto ir Kasijaus pajėgomis Graikijoje, kurias įveikė Filipų mūšyje 42 m. pr. Kr.

Oktavianas ir Antonijus susitarė dėl nelengvų paliaubų ir sudarė antrąjį triumviratą su politiku Marku Emilijumi Lepidu. Antonijus vedė Oktaviano seserį Oktaviją, tačiau tai buvo nelaiminga santuoka ir Antonijus užmezgė romaną su Kleopatra VII, su kuriuo Kleopatra susilaukė trijų vaikų.

Po dešimtmečio paliaubos nutrūko. Oktavianas kontroliavo kariuomenę vakarinėje Romos Respublikos pusėje, o jungtinės Antonijaus ir Kleopatros pajėgas kontroliavo ir Egipto, ir Romos kariuomenę Artimuosiuose Rytuose.

31 m. pr. Kr. rugsėjį Oktaviano pajėgos sunaikino Antonijaus ir Kleopatros karines jūrų pajėgas Akcijaus mūšyje. Oktaviano pajėgos sugebėjo išsilaipinti Egipte ir po tam tikrų kovų sugebėjo užimti Aleksandriją.

Ir Antonijus, ir Kleopatra nusižudė 30 m. pr. Kr., nenorėdami atsidurti Oktaviano pajėgų nelaisvėje. Tada Oktaviano pajėgos perėmė Egipto kontrolę ir pavertė jį Romos provincija.

Po dešimtmečius trukusio pilietinio karo Oktavianas tapo vienvaldžiu valdovu. 27 m. pr. Kr. senatas suteikė jam vardą „Augustas“ – titulą, kuris gali būti išverstas kaip „gerbiamasis“. Augustas tapo pirmuoju Romos imperatorumi.

Šiuolaikiniai istorikai skaičiuoja, kad nuo 27 m. pr. Kr. visiškai pasibaigė Romos Respublika – Roma tapo imperija.