Po 80 metų Perl Harboras vis dar saugo keletą paslapčių: kaip lemtingas pranešimo uždelsimas perrašė JAV istoriją (Foto, video)

Nuo „dienos, kuri gyvens nešlovėje“ praėjo daugiau nei trys ketvirtadaliai amžiaus. 1941 m. gruodžio 7 d., prieš pat 8 val. ryto, Japonijos pajėgos, sudarytos iš daugiau nei 350 lėktuvų, palaikomos povandeninių laivų, kreiserių, naikintojų ir mūšio laivų, užpuolė Perl Harborą, JAV karinio jūrų laivyno stotį Oahu, Havajuose.

Japonija nuskandino 4 linijinius laivus, 2 eskadrinius minininkus, 1 minavimo laivą, smarkiai apgadino 4 linijinius laivus, 3 kreiserius, 1 eskadrinį minininką, sunaikino 188 lėktuvus. Iš viso per išpuolį Perl Harbore žuvo 2 403 žmonės. Kitą dieną po šio antpuolio JAV ir Didžioji Britanija paskelbė Japonijai karą.

Kas buvo toliau, žinote. Išpuolio padariniai nubloškė šalį į Antrąjį pasaulinį karą, todėl, kaip kitą rytą pranešė laikraštis „The New York Times“, „pirmą kartą savo istorijoje Jungtinės Valstijos atsiduria kare prieš galias tiek Atlanto, tiek Ramiojo vandenyno regione“.

Tačiau net ir dabar, praėjus 80 metų, tikriausiai daug ko nežinote apie Perl Harborą. Apžvelgiame penkis mažiau žinomus faktus apie šią vieną gruodžio dieną, pakeitusią istorijos eigą.

„Miegantis drakonas“

Tai diena, apie kurią kalbama kiekvienoje istorijos knygoje, ir, be abejo, viena labiausiai transformuojančių dienų Amerikos istorijoje – šalia Nepriklausomybės dienos ir rugsėjo 11-osios.

Tačiau, pasak istoriko ir knygos „Pearl Harbor: From Infamy to Greatness“ autoriaus Craigo Nelsono, tai niekada neturėjo įvykti. Kalbėdamas su „Popular Mechanics“, Nelsonas sako, kad nepavykusios derybos abiejose stalo pusėse neužkirto kelio karui.

JAV Japoniją laikė fašistine valstybe, panašia į nacistinę Vokietiją, kuri tuo metu niokojo Europą. „Jie manė, kad japonai yra kaip naciai, nes juos vienija filosofija, beprotiškas diktatorius ir nesustabdoma fašizmo jėga“, – sako Nelsonas. „Taip nebuvo... Japonijos vyriausybė buvo tokia chaotiška, kad pasikeitė 15 kartų per 14 metų. Dėl šios nuolatinės kaitos prieš karą Jungtinės Valstijos galėjo susitarti dėl taikos su būsima vyriausybe, ypač su paskutiniu civiliu Japonijos ministru pirmininku Fumimaro Konoe. Amerika nesuprato Japonijos politinės suirutės, o tai galiausiai privedė prie karo.

Deja, kitoje Ramiojo vandenyno pusėje reikalai nebuvo labai jau geresni. Ne visi sutiko pradėti karą su Jungtinėmis Valstijomis, įskaitant admirolą, planavusį Perl Harboro puolimą, Isoroku Yamamoto, kuris iš tikrųjų net studijavo Harvarde.

„Jis... perspėjo savo karinius vadus, kad toks išpuolis pažadins milžinišką miegantį drakoną, kurio Japonija negali tikėtis nugalėti“, – pasakoja Keithas Huxenas, Nacionalinio Antrojo pasaulinio karo muziejaus Naujajame Orleane vyresnysis tyrimų ir istorijos direktorius, – „Tačiau jis buvo ignoruojamas“.

Nors admirolas Yamamoto vadovavo išpuoliui, kaip buvo įsakyta, jis pasirodė esantis teisus, kai pažadino Ameriką iš snaudulio ir amžiams pakeitė istorijos eigą.

Kaip vienas japonų majoras pakeitė pasaulį amžiams

Artėjant Antrajam pasauliniam karui belaidė telegrafija buvo veiksmingiausias ir efektyviausias būdas tolimoms tautoms bendrauti. Bet JAV ir Japonija iki pat išpuolio kalbėjosi povandeniniu kabeliu – kabelgramomis (kabelgrama tai žinutė, kuri yra siunčiama povandeniniu telegrafo kabeliu, dažnai įdedama į „kabelį“ arba „laidą“).

Gruodžio 6 d. prezidentas Ruzveltas nusiuntė šiuo kabeliu žinutę Japonijos imperatoriui Shōwai, tikėdamasis „išsklaidyti tamsius debesis“ apeliuodamas į ilgalaikę abiejų šalių taiką ir draugystę. Tačiau Tokijo kabelinio ryšio biure dislokuotas armijos karininkas majoras Morio Tomura 10 valandų atidėjo susitaikymo pranešimo atvykimą į Imperatoriškuosius rūmus, nes tikėjo, kad karas yra Japonijos likimas.

Kai pranešimas pagaliau atkeliavo, Japonija jau buvo sukūrusi 14 dalių kabelgramą, skelbiančią apie derybų pabaigą, kuri turėjo būti išsiųsta atgal į Ameriką, ketinant ją pristatyti likus 30 minučių iki puolimo. Nors šiuolaikinio karo kontekste tai gali skambėti keistai, samurajų / bušido garbės kodekso dalis yra įspėti ką nors prieš juos užpuolant.

Tačiau tas pats majoras Tomura vėl uždelsė kabelgramos išsiuntimą ir ji atvyko tik praėjus beveik dviem valandoms po atakos. „Visą nešlovės dieną, – sako Nelsonas, – galima sakyti, sukėlė šis vienas veikėjas.“

Paslaptingas „New Yorker“ skelbimas

Lapkričio 22 d., likus 15 dienų iki atakos Perl Harbore, žurnale „New Yorker“ pasirodė keletas keistų skelbimų apie kauliukų žaidimą „Mirtinas dublis“. Pradiniame skelbime yra antraštė „Achtung, Warning, Alerte!“ (liet. Dėmesio, pavojus, įspėjimas!) su iliustracija, kurioje žmonės požeminiame bunkeryje mėgaujasi kauliukų žaidimu.

Skelbime buvo rašoma „Tikimės, kad jums niekada nereikės praleisti ilgos žiemos nakties oro antskrydžių slėptuvėje, bet mes tik galvojame... protinga būtų pasiruošti“. Tada paaiškinama, ko prireiks, pvz., konservų, antklodžių, cigarečių ir „mėgstamiausio Čikagos žaidimo... (paryškintomis, stilizuotomis raidėmis) Mirtino dublio“. Viename žurnalo skelbime buvo nupiešta kauliukų pora su skaičiais 12 ir 7.

Kai kuriems atrodo, kad šie nepaprastai keisti skelbimai iš tikrųjų buvo įspėjimas apie Perl Harborą. Remiantis Nelsono knyga, šio klausimo tyrimai atsidūrė aklavietėje, nes skelbimas buvo pristatytas asmeniškai į biurą, o mokestis sumokėtas grynaisiais. Yra svarstymų, kad įmonė „Monarch Publishing Company“ ir jos žaidimas galbūt niekada net neegzistavo. Bet kuriuo atveju Nelsonas mano, kad skelbimai buvo prasto skonio ir tikrai baisūs, bet greičiausiai nesusiję su išpuoliu.

Perl Harboro šmėkla

Perl Harbore žuvę 2 403 žmonės nebuvo vienintelės aukos. Daugelis išgyvenusiųjų patyrė užsitęsusį PTSD – psichologinį sutrikimą, kuris tuo metu buvo retai diagnozuojamas. Remiantis 1989 m. atliktu tyrimu, 65 proc. išgyvenusiųjų Perl Harbore vis dar kentėjo nuo PTSD, net praėjus dešimtmečiams po išpuolio. Be to, beveik ketvirtadalis pranešė, kad tam tikri dirgikliai (pvz., variklio triukšmas) juos išgąsdina ir sukelia prisiminimus.

Niekas geriau neiliustruoja liūdesio po Perl Harboro PTSD labiau nei Sterling Cale. Prisėdęs prie doko, kai bombos pradėjo kristi, jis nedelsdamas nėrė į vandenį, kad išgelbėtų dešimtis savo kolegų jūreivių. „USS Arizona“ sprogo per šį drąsų gelbėjimą. Po išpuolio, Sterlingui Cale, atrodžiusiam fiziškai sveikam, buvo pavesta nepavydėtina užduotis surinkti iš laivų lavonus. Kaip minima Nelsono knygoje, jis rinko ne kūnus, o tik dulkes.

Po maždaug šešerių metų Sterlingas Cale dalyvavo šeimos iškyloje paplūdimyje, kai banga netikėtai nusitempė jo dvejų metų sūnų į jūrą. Cale šoko į vandenį, kad išgelbėtų savo vaiką, bet sustingo ir patyrė šoką. Laimei, šeimos šuo stebuklingai ištraukė mažą berniuką į saugią vietą, tačiau Cale trauma neleido jam daugiau kada nors priartėti prie kranto.

Iš „USS Arizona“ vis dar bėga degalai

Gruodžio 6 d. „USS Arizona“ pakrovė 5,7 tonas degalų, ruošdamasis sausio mėnesio kelionei į žemyną. Kitą dieną, apie 8:10 val., Japonijos bombonešis numetė ant laivo savo 770 kg krovinį ir degalai užsidegė. Siaubingas sprogimas iškėlė 33 000 tonų laivą iš vandens ir perplėšė jį per pusę. Dėl šio sprogimo ir vėlesnių gaisrų (degė pustrečios dienos) žuvo 1177 jūreiviai ir jūrų pėstininkai arba apie 80 procentų laive buvusios įgulos narių.

„USS Arizona“ ir toliau į uostą išleidžia maždaug 2–9 litrus degalų kiekvieną dieną. Kai kurie šias naftos dėmes vadina „Arizonos ašaromis“ arba „juodosiomis ašaromis“.

Remiantis daugeliu skaičiavimų, rūdijančiame laive vis dar yra beveik 1900 tonų tiršto mazuto. Nustatyta, kad „katastrofiškas“ mazuto išsiskyrimas yra neišvengiamas, tačiau mokslininkai nėra tikri, kada tai gali įvykti.