Taipingų sukilimas – kruviniausias Kinijos pilietinis karas, nusinešęs 20 mln. gyvybių: sukilimui vadovavo religinis fanatikas, laikęs save Jėzaus broliu (Foto, Video)

Tuo tarpu Hongas kūrė planus, kaip konsoliduoti Dangiškosios Karalystės galią, ir suplanavo vadinamąją Šiaurės ekspediciją Čingų sostinei Pekinui užkariauti.

Tapingų pajėgos išvyko iš Nankino 1853 m. gegužę ir planavo patraukti dar daugiau pasekėjų. Jų planus sužlugdė gremėzdiškas strateginis planavimas, kuris nualino dalyvių entuziazmą. 1855 m. pavasarį taipingai pradėjo trauktis. Atrodė, kad Šiaurės ekspedicijos nesėkmė pranašavo neišvengiamą žlugimą, tačiau Dangaus karalystė pasirodė nepaprastai atspari, iškovodama įspūdingas karines pergales.

Imperijos kariams pavyko apsupti Nankiną, tačiau prasidėjęs Antrasis opijaus karas tarp Čingų ir Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos atitraukė vyriausybę nuo visiško sukilimo numalšinimo.

Vidinė suirutė

Nepaisant sėkmės mūšio lauke, taipingų judėjimą kamavo intrigos ir nesutarimai. Hong Xiuquan psichinė būklė prastėjo, todėl kai kurie jo generolai ir patarėjai metė jam iššūkį. Jų pastangos žlugo ir 1856 m. įvyko žiaurus vidinis valymas – tarpusavio kovose buvo išžudyta tūkstančiai taipingų.

Sukilimą dar labiau susilpnino besitęsiantis politinis nestabilumas ir kai kurie reikšmingi pralaimėjimai, pavyzdžiui, 1857 m. prie Ruidžou. 1859 m. Hong Renganas – Xiuquano pusbrolis ir vienas iš pirmųjų jo naujokų – perėmė judėjimo kontrolę ir ėmėsi modernizuoti jo vyriausybę pagal Vakarų demokratines linijas. Jis įgyvendino švietimo reformas ir uždraudė prostituciją, vergų pardavimą ir opiumą. Jis taip pat atvėrė Taipingo teritoriją prekybai su užsieniečiais.

Nepaisant tam tikros nepaprastos pažangos šiose srityse, taipingų likimą nulėmė Čingų pralaimėjimas Antrajame opijaus kare 1860 m.

Dar kartą pasidavę Europos pajėgoms, Čingai išsiaiškino, kad buvę jų priešai dabar pasirengę pasiūlyti pagalbą užbaigiant Taipingo sukilimą. Sukilėliai kėlė vis didėjančią grėsmę Europos ekonominiams interesams Kinijoje dėl dažnų (nors ir nesėkmingų) bandymų užkariauti Šanchajų.

Užsienio nuotykių ieškotojai, tokie kaip amerikietis Frederickas Townsendas Wardas ir britas Charlesas Gordonas, atliko pagrindinius vaidmenis atremiant Taipingo atakas uoste. Padidėjęs Vakarų valstybių ir Čingų valdovų bendradarbiavimas leido įtakingiems kariniams lyderiams, tokiems kaip Zeng Guofan, pradėti modernizuoti imperatoriškąją armiją.

Nankinas atlaikė dvejus ilgus apgulties metus, tačiau 1864 m. jo žlugimas atrodė neišvengiamas. Tų metų birželį Hong Xiuquan nusižudė. Po mėnesio Čingų pajėgos įžengė į Nankiną ir užėmė miestą. Sukilėliai buvo sumedžioti ir jiems įvykdyta mirties bausmė. Maištas baigėsi. Tai buvo kruviniausias pilietinis karas pasaulio istorijoje, kuriame žuvo 20–30 mln. žmonių.

Visos Taipingo pasipriešinimo kišenės buvo išnaikintos, tačiau Taipingo palikimas buvo gilus ir ilgalaikis.

Taipingų laikais kinų kalba buvo supaprastinta, įvesta vyrų ir moterų lygybė. Visas turtas turėjo būti laikomas bendrai, buvo numatytas lygus žemės paskirstymas pagal primityvią komunizmo formą. Kai kurie Vakaruose išsilavinę Taipingo lyderiai netgi pasiūlė plėtoti pramonę ir sukurti Taipingo demokratiją.

Po sukilimo Čingų dinastija buvo taip susilpninta, kad daugiau niekada nesugebėjo įtvirtinti veiksmingos valdžios šalyje – XX a. pradžioje ji žlugo.

Tiek Kinijos komunistai, tiek kinų nacionalistai savo kilmę sieja su taipingais. Taipingų egalitarizmas įkvėpė Kinijos komunistus, kurie atėjo į valdžią 1949-aisiais po dar vieno Kinijos pilietinio karo.