Taipingų sukilimas – kruviniausias Kinijos pilietinis karas, nusinešęs 20 mln. gyvybių: sukilimui vadovavo religinis fanatikas, laikęs save Jėzaus broliu (Foto, Video)

Taipingo sukilimas, arba pilietinis karas – radikalus politinis ir religinis judėjimas, kuris buvo bene svarbiausias įvykis Kinijoje XIX a. Jis tęsėsi maždaug 14 metų (1850–1864), nusiaubė 17 provincijų, nusinešė apie 20 milijonų gyvybių ir negrįžtamai pakeitė Čingų dinastiją (1644–1911/12).

Sukilimas prasidėjo vadovaujant Hong Xiuquan (1814–1864), nusivylusiam valstybės tarnybos egzaminų kandidatui, kuris, veikiamas krikščioniškų mokymų, turėjo daugybę regėjimų ir tikėjo esantis Dievo sūnus, jaunesnis Jėzaus Kristaus brolis, išsiųstas reformuoti Kiniją.

Hongo draugas Feng Yunshan pasinaudojo Hongo idėjomis, kad sukurtų naują religinę grupę – Dievo garbintojų draugiją (Bai Shangdi Hui), kurią jis įkūrė tarp skurdžių Guangsi provincijos valstiečių.

1847 m. Hongas prisijungė prie Feng ir Dievo garbintojų, o po trejų metų pradėjo sukilimą prieš Kinijos imperatorių. 1851 m. sausio 1 d. Hongas paskelbė savo naująją dinastiją Taiping Tianguo („Didžiosios taikos dangiškoji karalystė") ir gavo Tianwang arba „Dangaus karaliaus" titulą.

Nepavykę egzaminai

Hong Xiuquan gimė 1814 m. Kinijos Guangdongo provincijoje. Hongų šeima priklausė marginalizuotai etninei grupei Hakka, kurios kilmė buvo šiaurinėje Kinijoje, bet XIII amžiuje persikėlė į pietinius regionus. Hakka išlaikė savo atskirą kultūrą ir niekada nebuvo visiškai įsiliejusi į vietinę pietų Kinijos kultūrą. Jų tradicijos ir kalba išliko skirtingos.

Hong Xiuquan šeima ir draugai matė didelį šio sūnaus potencialą ir paaukojo daug finansinių išteklių, kad finansuotų jo išsilavinimą. Jei jis sugebėtų išlaikyti Konfucijaus valstybės tarnybos egzaminą, Hongas galėtų tapti vyriausybės pareigūnu, o tai atneštų jo žmonėms turtus ir prestižą.

Norėdamas laikyti egzaminus, Hongas turėjo keliauti į provincijos sostinę Guangdžou. Pirmą kartą jis ten laikė egzaminą 1827 m., bet neišlaikė; jis grįžo namo ir dirbo mokytoju. Hongas nepasidavė ir dar du kartus išvyko į miestą laikyti egzamino.

Abu kartus jam nepavyko, o po bandymo 1837 m. patyrė nervų priepuolį. Tariamai ligos metu jis regėjo vizijas, kaip aplanko dangų ir kalba su dviem šventais vyrais – vieną su auksine barzda, kitą Hongas palaikė vyresniuoju broliu, kurie perspėjo, kad pasaulis buvo apimtas piktųjų dvasių. Pasveikęs jis grįžo į pedagoginį darbą.

Hongas ketvirtą ir paskutinį kartą valstybės tarnybos egzaminą laikė 1843 m. ir vėl neišlaikė. Apimtas nevilties, jis susipažino su literatūra, kurią per vieną iš ankstesnių apsilankymų sostinėje davė krikščionis misionierius. Vakarų misionieriai tuo metu buvo įprasti Kinijoje.

Peržiūrėdamas traktatus, Hongas savo vizijoms pritaikė krikščioniškąją teologiją ir identifikavo barzdotąjį kaip Dievą, vyresnįjį brolį – kaip Jėzų, o save laikė antruoju Dievo sūnumi, kuris buvo pasiųstas išgelbėti Kinijos nuo piktųjų dvasių – Kinijos valdančiosios dinastijos Čingų. Jis atsivertė į krikščionybę ir pradėjo skleisti savo mokymus regione.

Čingų protėviai mandžiūrai nuvertė Mingų dinastiją prieš du šimtmečius ir nuo tada valdė Kiniją. Jiems valdant Kinijos gyventojų skaičius išaugo trigubai, tačiau 1800-aisiais režimui metė iššūkį industrializuoto pasaulio realijos ir auganti kolonijinės Europos galia.

Čingus nugalėjo britai Pirmajame opijaus kare, kuris baigėsi 1842 m. Kinija buvo priversta užsiimti nelygiaverte prekyba su Britanija ir atsisakyti teritorijos, įskaitant Honkongo salą. Šis žeminantis pralaimėjimas kartu su ekonominiais vargais, plačiai paplitusia nelygybe ir Vakarų krikščioniškų bei demokratinių idėjų įtaka padėjo kurstyti įtampą.

Milijonų maršas

Hong Xiuquan pirmą kartą pradėjo skelbti savo krikščionybės interpretaciją savo artimiausiame rate ir pradėjo pritraukti daug pasekėjų, įskaitant panašią organizaciją kaimyninėje Guangxi provincijoje. Ten didelė valstiečių populiacija, iš kurių daugelis buvo Hakka, rado vilties ir tikslą Hongo vizijoje.

Politiniai disidentai tai taip pat laikė priemone priešintis Čingų režimui. 1851 m., kai judėjimas pritraukė daugybę tūkstančių šalininkų, buvo įkurta Taiping Tianguo – „Didžiosios taikos dangiškoji karalystė“, kurios dvasinis ir politinis lyderis buvo Hongas.

Taipingai greitai susiorganizavo ir buvo pasirengę mobilizuotis. Be savo krikščioniškos doktrinos, jie tikėjo, kad vyrai ir moterys yra lygūs, kad visa nuosavybė turi būti bendrai valdoma ir paskirstoma – idėjos, kurios buvo labai patrauklios neturtingiems šio regiono ūkininkams, darbininkams ir kalnakasiams. Visi nariai buvo karalystės kariai, nepaisant jų gyvenamosios ir socialinės kilmės.

1851 m. Čingai pasiuntė pajėgas, kurios turėjo sunaikinti augantį taipingų judėjimą. Taipingo kariai tvirtai juos nugalėjo. Per metus taipingo narių skaičius išaugo iki milijono. Įveikę Čingų pasipriešinimą, taipingai veržėsi į šiaurės rytus ir pritraukė daugiau naujokų, kai žygiavo per Jangdzės upės baseiną.

1853 m. kovo mėn. taipingai, kurių skaičius siekė apie du milijonus, užėmė Nankino miestą, kurį pervadino Tiandzingu, reiškiančiu „dangaus sostinę“. Šio didelio miesto žlugimas buvo didžiulis smūgis Čingų valdžiai. Susidūrę su sukilėlių valstybės įkūrimu, Čingai bandė ją sutriuškinti.

Tęsinys kitame puslapyje: