Trakuose rasti dirbiniai iki šiol glumina archeologus: analogų jiems niekur kitur Lietuvoje nėra

Dalis šių eksponatų yra rasti žvalgomųjų povandeninių archeologinių tyrimų metu, bene unikaliausi radiniai – dvi akmeninės galvos. Eksperto teigimu, archeologijoje vienas pagrindinių reiškinių pažinimo šaltinių yra laidojimo papročiai, bet ne ką mažiau svarbūs ir vadinamieji materialieji vaizdiniai, kuriuose taip pat galima rasti tam tikrų dvasinės kultūros apraiškų.

„Visų pirma tai būtų kaulo, rago, akmens, metalo dirbiniai, įvairios stilizuotos gyvūnų, žmonių figūrėlės. Šiuo atveju yra akmeninės galvos, kurioms archeologinėje medžiagoje neturime analogų, jos yra unikalios“, – sako U.Buivydas.

Jos, kaip ir daugelis kitų reliktų, buvo atrastos netyčia, prieš jau beveik 100 metų.

„Galvos aptiktos 1923 m. Galvės ežere, jas rado žvejys nedidelėje seklumoje, kuri buvo šalia dabartinės Pilies salos ir Pirties salos“, – teigia archeologas.

Deja, apie šį žveją informacijos nėra. Nėra ir atsakymų, kaip jis sugalvojo šių galvų nepasilikti sau, už ką istorikai yra labai dėkingi. Tačiau apie šiuos radinius jie neturi tikslių atsakymų – kaip jos buvo pagamintos, kiek joms metų. Analogų joms Lietuvoje nėra niekur.

„Pačios galvos gana nedidelės, apie 10 cm, pagamintos iš paprasto akmens. Iš pažiūros jos atrodo gana grubiai padarytos, tačiau įsižiūrėjus galima įžvelgti meistro bandymą suteikti akmeniui tam tikrą dvasingumą. Viena galva yra plačiai atmerktomis akimis, besišypsanti, kita – prisimerkusi, piktu, rūškanu veidu“, – sako ekspertas.

Antropomorfinių figūrų Lietuvoje yra rasta jau iš neolito laikotarpio – Šventosios, Kretuonio neolitinėse gyvenvietėse. Panašių figūrų rasta Latvijos, Estijos archeologinėje medžiagoje – tačiau šios galvos skiriasi nuo neolito laikotarpio radinių.

„Matosi, kad veido bruožai yra daug detalesni, pavaizduoti net plaukai. Neolito dirbiniai buvo daugiau sterilizuoti, primityvesni. Kai neturi palyginamosios medžiagos, sunku pasakyti, iš kokio chronologinio laikotarpio tos galvos yra“, – pastebi U.Buivydas.

Pašnekovas spėja, kad šios akmeninės galvos sukurtos gerokai vėliau nei akmens amžius. Tai įžvelgti jam padeda būtent raižinių stiliaus skirtumai.

„Bučiau linkęs manyti, kad tai ne akmens amžiaus dirbiniai. Žinoma, reikėtų detalesnių tyrimų, bet tai galėtų būti XIII-XIV a. – nes manau, kad galvos padarytos metaliniais įrankiais. Pačios galvos gana detalios, yra kažkokie antakiai, plaukai“, – sako jis.

Bandant išsiaiškinti, kodėl taip sunku atsakyti į klausimą, kokio laikotarpio yra šios figūros, galima spėti, kad dėl to, jog pastarosios padarytos iš akmens. Juk akmuo galėjo būti daug senesnis nei tai, kas ant jo išraižyta. Visgi, ši teorija nėra teisinga.

„Tresologiniai tyrimai bent jau parodytų, su kokiu įrankiu galvos buvo pagamintos. O dabar nežinoma, kokiame kontekste jos buvo aptiktos – žinoma tik tiek, kad seklumoje. Jei jos būtų buvusios kažkokiame archeologiniame sluoksnyje, būtų galima datuoti pagal kitus radinius – o dabar jos rastos tiesiog vandenyje, tad sudėtinga pasakyti, iš kokio jos laikotarpio“, – teigia archeologas.

Vis dėlto U.Buivydas tiki, kad šios galvos Galvės ežere galėjo būti rastos neatsitiktinai.

„Pažiūrėjus į aplinką, kurioje jos buvo rastos, tas kontekstas tarsi rodytų, kad Galvės ežere jos atsirado neatsitiktinai. Jau vien šių žodžių etimologija – „akmeninės galvos“, „Galvės ežeras“ – yra vienoda. Be to, simboliška tai, kad Galvės ežeras apipintas daugybe legendų, kad šalia yra Pirties sala, o šis žodis kildinamas iš žodžių „perti“, „mušti“, „plakti“, „pliekti“. Net tautosakoje galima sutikti kitą žodžio „pirtis“ aiškinimo variantą, žymintį mirusiųjų deginimo vietą“, – pastebi archeologas.

Jo teigimu, šalia dar yra Raudų sala ir Valko sala, tad visa ši aplinka intuityviai susieja galvas su kažkokiomis religinėmis pagoniškomis apeigomis. Tai pastebima ir keliose legendose.

„Legendoje pasakojama, kad salos pilyje, po mene, gyvena paskutinis Lietuvos didysis Krivių Krivaitis, kuris atnašauja aukas pagonių dievams. Galbūt ir šios galvos yra auka dievui, tarsi bandymas išgelbėti žmogaus gyvybę, paaukojus galvas ežerui. Galbūt tai galima susieti ir su tam tikru vandens viešpačiu, kuris saugojo Galvės ar kitų ežerų aplinkoje esančią augmeniją, gyvūniją“, – svarsto U.Buivydas.

Archeologas prisimena ir dar vieną legendą, kuri pasakoja, kad kiekvienais metais Galvės ežeras neužšąla tol, kol nepasiima žmogaus aukos – arba kad ledas neatitirpsta tol, kol, vėlgi, ežeras negauna žmogaus aukos.

Šis ežeras slepia ir mažiau paslaptingų objektų, liudijančių Lietuvos istoriją ir vietinių žmonių buitį.

„Tai, kad Galvės ežeras ir kiti ežerai slepia dar daugybę neatsakytų klausimų ir paslapčių, liudija ir kiti radiniai, kurie rasti archeologinių žvalgomųjų tyrimų metu – tai ir medinis valties samtis, ir peikenos dalis, puodyniniai kokliai iš XV a., tinklo pasvarai, puodai. Tai tik nedidelė dalis tų radinių, kurie buvo rasti ežere“, – pasakoja mokslininkas.

Dabartinėje Pilies salos ekspozicijoje yra eksponuojamas unikalus kalavijas iš XIII-XIV a. su lotynišku užrašu „In nomine domini“, ką reiškia „Dievo vardu“. Tokie radiniai rasti archeologinių tyrimų metu, ieškant visai kitų dalykų, prieš kiek daugiau nei 20 metų – 1997-1998 m.

„Dvejus metus buvo vykdomi tyrimai, ieškota tilto polių iš dabartinės Karaimų salos į Pilies salą ir iš miesto į Karaimų salą. Poliai buvo atrasti, taip pat jų rasta ir iš Karaimų salos į Bažnytėlės salą, kurioje yra buvęs dvarininkų mauzoliejus. Jei tyrimai būtų vykdomi plačiau, būtų galima rasti dar ne tokių radinių“, – teigia U.Buivydas.

Pačioje XX a. pabaigoje vykdyti povandeninės archeologijos tyrimai buvo vieni pirmųjų tokių atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje.

„Kiek atsimenu, tyrimus vykdė archeologas Zenonas Baubonis kartu su Torunės Koperniko universiteto archeologais. Visi šie radiniai buvo surinkti ir perduoti Trakų istorijos muziejui“, – prisimena ekspertas.

Dabar mes šiuos radinius matome tvarkingus, konservuotus. O kaip jie atrodė ištraukti iš vandens, kuriame kai kurie jų mirko ir 500 metų?

„Buvo rasti gal 50 cm storio dumbliai, visi buvo apaugę kriauklėmis. Radinius tvarkė, bijau sumeluoti, bet man atrodo, kad Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauratorai. Jų net nereikėjo klijuoti ar kažkaip surinkinėti iš detalių“, – aiškina archeologas.

Jo teigimu, puodų to meto žmonės atsisakydavo vien tik todėl, kad jie prarasdavo savo prekinę išvaizdą, nebeturėjo dugno, todėl būdavo tiesiog išmetami į vandenį, ekologija niekam nerūpėjo. Spėjama, kad kai kuriuos daiktus žmonės galėjo pamesti plaukdami.

Kaip mediniai radiniai vandenyje nesupuvo ir nesuiro? Pašnekovas aiškina, kad vanduo yra tinkama terpė jiems išsilaikyti – net ištraukti iš ežero mediniai objektai neretai vėl įdedami į indą su vandeniu, kad nebūtų paveikti aplinkos iki tol, kol bus konservuojami profesionalų.

Galiausiai Trakų istorijos muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas U.Buivydas paaiškino, ką visi šie radiniai mums pasakoja apie tuometinę, prieš kelis šimtus metų Trakuose gyvenusią visuomenę – ir pasidalino lūkesčiu, kad mįslė apie akmenines galvas galiausiai bus įminta.

„Ežeras visada buvo maitintojas, aplinkiniai gyventojai buvo išlaikomi to ežero. Todėl sakau, kad tos galvos galbūt tikrai yra kažkokia auka vandens viešpačiui. Vieta buvo atoki, bet būtent ten galvos ir rastos. Manau, tikrai simboliška, kad Galvės ežere rastos akmeninės galvos, tai tikrai turėtų būti susieta“, – svarsto ekspertas.

Jo manymu, ateityje laukia dar ne viena staigmena – aptiksime radinių, kurie padės atsakyti, iš kokio laikotarpio yra šioos galvos ir su kuo jos siejamos.