Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip atrodė Senovės Egiptas – pavadinimo reikšmė, religija ir kalba: per tūkstančius metų egiptiečiai patyrė karus, okupacijas ir religines revoliucijas (Foto, Video)

2021-12-20 (0) Rekomenduoja   (24) Perskaitymai (5347)
    Share

Mokslininkai dažnai vadina 18–20 dinastijas „Naująja karalyste“, kuri truko apie 1550–1070 m. pr. Kr. Šis laikotarpis prasidėjo po to, kai hiksai buvo nugalėti Egipto valdovų ir šalis vėl susivienijo. Bene garsiausia Naujosios Karalystės archeologinė vietovė yra Karalių slėnis, kuriame yra daugelio šio laikotarpio Egipto valdovų, įskaitant Tutanchamoną (valdė apie 1336–1327 m. pr. Kr.), kurio turtingas kapas buvo rastas nepaliestas 1922 m., laidojimo vietos. Faraonai nustojo statyti piramides Naujosios karalystės laikais dėl įvairių priežasčių – viena iš jų buvo užtikrinti geresnį saugumą nuo kapų plėšikų.

21–24 dinastijos (laikotarpis maždaug nuo 1070 iki 713 m. pr. Kr.) šių dienų mokslininkų dažnai vadinamos „trečiuoju tarpiniu laikotarpiu“. Šiuo laikotarpiu centrinė valdžia kartais buvo silpna, o šalis ne visada buvo vieninga. Per tą laiką miestus ir civilizacijas Artimuosiuose Rytuose sunaikino žmonės iš Egėjo jūros regiono, kuriuos šiuolaikiniai mokslininkai kartais vadina „jūrų tautomis“. Nors Egipto valdovai teigė, kad mūšyje nugalėjo jūrų tautas, tai nesutrukdė Egipto civilizacijai žlugti. Prekybos kelių ir pajamų praradimas galėjo turėti įtakos Egipto centrinės valdžios susilpnėjimui.

 

25–31 dinastijos (maždaug nuo 712 m. iki 332 m. pr. Kr.) mokslininkų dažnai vadinamos „vėlyvuoju periodu“. Tuo metu Egiptas kartais buvo kontroliuojamas užsienio valstybių. 25-osios dinastijos valdovai buvo kilę iš Nubijos, vietovės, esančios šiuolaikiniame pietų Egipte ir šiauriniame Sudane. Vėlyvuoju laikotarpiu persai ir asirai taip pat skirtingais laikais kontroliavo Egiptą.

332 m. pr. Kr. Aleksandras Didysis išvijo persus iš Egipto ir įtraukė šalį į Makedonijos imperiją. Po Aleksandro Makedoniečio mirties į valdžią atėjo eilė valdovų, kilusių iš vieno Aleksandro generolų Ptolemėjaus Soterio. Paskutinis iš šių „Ptolemajiečių“ valdovų (kaip juos dažnai vadina mokslininkai) buvo Kleopatra VII, kuri nusižudė 30 m. pr. Kr., Oktavianui, vėliau pavadintam Romos imperatoriumi Augustu, nugalėjus jos pajėgas Akcijaus mūšyje. Po jos mirties Egiptas buvo įtrauktas į Romos imperiją.

Nors Romos imperatoriai buvo įsikūrę Romoje, egiptiečiai juos laikė faraonais. Viename rastame raižinyje pavaizduotas imperatorius Klaudijus (valdė 41–54 m. po Kr.), apsirengęs kaip faraonas. Ant raižinio yra hieroglifiniai užrašai, teigiantys, kad Klaudijus yra „Ra sūnus, karūnų valdovas“ ir „Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalius, dviejų žemių valdovas“.

Nei Ptolemajų, nei Romos valdovai nėra laikomi sunumeruotos dinastijos dalimi.

Religija

Per didžiąją Egipto senovės istorijos dalį jo žmonės laikėsi politeistinės religijos, kurioje buvo gerbiama daugybė dievų ir deivių. Vienas iš svarbiausių buvo Ozyris, požemio dievas. Abydosas buvo svarbus jo kulto centras, o jo garbei toje vietoje buvo pastatyta daugybė šventyklų ir šventovių.

Amun-Ra – su Saule siejamas dievas – tapo ypač svarbus Naujosios Karalystės laikais ir buvo siejamas su Luksoro miestu (senovės Tėbai). Karnako šventyklos kompleksas buvo pastatytas netoli Luksoro šio dievo garbei.

 

Pomirtinis gyvenimas buvo gyvybiškai svarbus senovės egiptiečiams, kurie tikėjo, kad mirusieji gali pasiekti savotišką rojų, kuriame gali gyventi amžinai. Egipto mirusieji kartais buvo mumifikuojami, išsaugant kūną, o kartais buvo palaidoti su burtais, kad padėtų jiems nepasiklysti pomirtiniame pasaulyje. Šie burtai apėmė ištraukas iš to, kas kartais vadinama „Mirusiųjų knyga“, kurios 4 metrų ilgio kopija neseniai buvo rasta senovinėje laidojimo šachtoje.

Senovės Egipto mitologijoje vienas iš pirmųjų žingsnių pomirtiniame pasaulyje buvo žmogaus poelgių palyginimas su Maato, dievo, siejamo su tiesa, teisingumu ir tvarka, plunksna. Jei žmogus per gyvenimą buvo padaręs daug blogo, žmogaus širdis būtų sunkesnė už plunksną ir žmogaus siela būtų sunaikinta. Kita vertus, jei jų poelgiai apskritai buvo geri, jie turėjo galimybę sėkmingai patekti į pomirtinį pasaulį.

Statulėlės, vadinamos shabti, dažnai buvo laidojamos kartu su velioniu. Jų tikslas buvo už juos atlikti mirusiojo darbą pomirtiniame gyvenime.

Egipto religija neliko statiška, bet laikui bėgant pasikeitė. Vienas esminis pokytis įvyko valdant faraonui Echnatonui (apie 1353–1335 m. pr. Kr.), valdovui, kuris išprovokavo religinę revoliuciją, kurios metu Egipto religija buvo sutelkta į Saulės disko Atono garbinimą.

Echnatonas dykumoje Amarnoje pastatė visiškai naują sostinę ir įsakė ištrinti kai kurių Egipto dievybių vardus. Po Echnatono mirties jo sūnus Tutanchamonas jį pasmerkė ir sugrąžino senovės Egiptą prie ankstesnės politeistinės religijos.

Kai Egiptas pateko į graikų ir romėnų valdžią, naujųjų valdovų dievai ir deivės buvo įtraukti į Egipto religiją. Kitas svarbus pokytis įvyko po pirmojo mūsų eros amžiaus, kai krikščionybė išplito visame Egipte.

Tuo metu gnosticizmas, religija, apimanti kai kuriuos krikščioniškus įsitikinimus, taip pat išplito visame Egipte, o didelis gnostiškų tekstų skaičius buvo aptiktas 1945 m. Pietų Egipte netoli Nag Hammadi miesto.

 

Islamas išplito visoje šalyje po 641 m. po. Kr., kai šalį užėmė musulmonų armija. Šiandien islamą praktikuoja dauguma Egipto gyventojų, o mažuma yra krikščionys, daugelis jų priklauso koptų bažnyčiai.

Egipto raštas

Ankstyviausi užrašai datuojami maždaug 5200 metų ir buvo parašyti hieroglifiniu raštu.

Senovės egiptiečių kalba buvo gyva žodinė kalba, o dauguma hieroglifų vaizduoja priebalsių garsus ir tam tikrus aiškiai išreikštus balsius. Senovės egiptiečiai taip pat sukūrė sutrumpintą „ilgos rankos“ rašymo formą, kurią istorikai vadina „hieratine“. Pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje šį sutrumpintą hieratinį raštą išstūmė nauja trumpos formos rašymo forma, pavadinta „demotic“.

Bėgant tūkstantmečiams egiptiečių kalba keitėsi, mokslininkai dažnai skirsto išlikusius raštus į tokias kategorijas kaip „senoji egiptiečių kalba“, „vidurinė egiptiečių kalba“ ir „vėlyvoji egiptiečių kalba“.

Graikų kalba buvo plačiai vartojama po to, kai Egiptą užkariavo Aleksandras Makedonietis. XIX amžiaus pabaigoje archeologai iškasė pusę milijono papirusų fragmentų, kurių dauguma buvo užrašyti graikų kalba, senovės Egipto mieste Oxyrhynchus, pietų Egipte, datuojamame ankstyvaisiais mūsų eros amžiais.

Koptų kalba, kuri naudoja graikų abėcėlę, buvo plačiai vartojama po to, kai krikščionybė išplito visame Egipte. Populiarėjant graikų ir koptų kalboms, hieroglifų rašymo stilius nyko ir išnyko penktajame mūsų eros amžiuje. Po 641 m. arabų kalba paplito Egipte ir šiandien yra plačiai naudojama šalyje.

1 | 2
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(24)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(24)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
75(0)
63(1)
58(0)
53(0)
51(0)
44(0)
42(1)
42(0)
40(0)
37(0)
Savaitės
192(0)
189(0)
186(0)
184(0)
176(0)
Mėnesio
302(3)
291(6)
290(0)
289(2)
288(1)