Daugiau nei metus trukusi neįtikėtina JAV lakūnų odisėja SSRS – kodėl sovietai sulaikė savo sąjungininkų lakūnus, subombardavusius Tokiją? (Foto, Video)

Ištisus aštuonis mėnesius amerikiečių lakūnai išbuvo nedideliame Okhansko miestelyje ant Kamos upės kranto, neturėdami nieko, kas juos užimtų.

„Praėjus maždaug keturiems mėnesiams po to, kai ten atvykome, mus paliko paskutiniai sargybiniai ir mes gyvenome vieni name. Mes galėjome laisvai vaikščioti po miestą. Iki to laiko išmokome pakankamai rusų kalbos, kad jei mus sustabdytų ir paprašytų dokumentų, galėtume pasakyti, kas esame. Žinoma, jie žinojo. Dauguma miestelio žmonių žinojo“, – prisiminė Jorkas.

Įgulai keletą kartų buvo leista susitikti su Amerikos diplomatais. 1942 m. rugsėjį jiems pavyko pasikalbėti su generolu Omaru Bradley, kuris tuo metu SSRS prižiūrėjo ALSIB (Aliaska–Sibiras) oro tiltą, kuriuo į SSRS skrido kariniai lėktuvai iš JAV.

Sužinojęs, kad pilotai svarsto apie pabėgimą, Bradley primygtinai patarė jiems atsisakyti šios idėjos ir nepažeisti internavimo sąlygų. Pabėgimas ilgainiui įvyktų, tik jį organizuotų ne amerikiečiai, o sovietų specialiosios tarnybos.

„Pabėgimas"

Situacija su internuota „B-25“ įgula pradėjo keistis 1943 m. pradžioje. Kapitono Jorko žmona kreipėsi į prezidentą Ruzveltą, prašydama paleisti įgulą, o jis asmeniškai kreipėsi į Staliną. Pati sovietų vadovybė pradėjo ne taip jautriai žvelgti į šią problemą, daugiausia dėl to, kad po Vokietijos pralaimėjimo Stalingrade ir Japonijos pralaimėjimo Gvadalkanalo mūšyje buvo jaučiamas karo lūžio taškas.

Tačiau tiesiog taip paleisti aviatorius buvo neįmanoma, todėl NKVD buvo pavesta organizuoti jų pabėgimą per Sovietų Sąjungos ir Irano sieną. Be to, patys amerikiečiai turėjo patikėti, kad jie veikia savo iniciatyva.

1943 m. kovą įgula buvo išsiųsta į SSRS pietus, kur jie turėjo dirbti Ašchabado aerodrome. Traukinyje į Turkmėnijos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinę NKVD majoras Vladimiras Bojarskis, prisistatęs Raudonosios armijos majoru Aleksandru Jakimenka, sumanė susidraugauti su aviatoriais ir palaikyti su jais ryšį jiems pasiekus tikslą. Jis greitai įtikino amerikiečius, kad užjaučia jų sunkią padėtį ir nuoširdžiai nori padėti jiems grįžti namo.

„Nuo pirmųjų dienų Turkmėnistane su pasieniečiais planavau, kaip amerikiečiai kirs sieną“, – prisiminė Bojarskis. „Svarbiausia, kad jie patikėtų, jog patys suplanavo pabėgimą iš SSRS. Šiuo tikslu maždaug 20 km į pietryčius nuo Ašchabado, netoli Irano, įrengėme netikrą niekieno žemę, kuri neva žymėjo sovietų ir Irano sieną.

Bojarskis supažindino amerikiečius su kitu NKVD žmogumi, atlikusiu kontrabandininko vaidmenį. Už 250 dolerių jis turėjo juos sunkvežimiu nuvežti iki „sienos“, kurią jie turėjo slapta kirsti patys, o paskui vėl pasiimti juos kitoje pusėje.

„Turėjote pamatyti, kaip amerikiečiai Mėnulio šviesoje bėgdami į laisvę žvalgosi aplinkui ir atsiklaupia, kad galėtų palįsti po rusų pastatytais spygliuotų vielų užtvarais. Tinkamoje vietoje išradingai surengėme autentiškai atrodantį scenarijų, kai įsibrovėlių grupė nelegaliai kirto sieną“, – taip Bojarskis prisiminė naktį iš gegužės 10-osios į 11-ąją, kai amerikiečiai pabėgo.

Paėmęs amerikiečius „Irano“ pusėje, „kontrabandininkas“ be vargo pervedė juos per dabartinius tikrus pasienio postus, o tai buvo padaryta nesunkiai: po bendros sovietų ir britų invazijos į provokišką Iraną 1941 m. rugpjūčio mėn., šiaurinėje šalies dalyje buvo dislokuota sovietų kariuomenė, o pasienyje patikrinimai praktiškai nebuvo vykdomi. Atvykę į Mashhad miestą, nieko neįtarę įgulos nariai kreipėsi į Didžiosios Britanijos konsulatą ir iki gegužės 24 d. jau buvo Vašingtone.

Praėjus keliems metams po 13 mėnesių trukusios odisėjos per SSRS pabaigos, šaulys Davidas W. Pohlas išreiškė įtarimą, kad visą jų pabėgimą sugalvojo sovietų generalinis štabas ir NKVD. Tačiau antrasis pilotas Robertas G. Emmensas nesutiko: „Mūsų pabėgimas buvo pernelyg tikras. Tai mums kainavo kiekvieną centą, kurį turėjome. Kai palikome Jakimenko, jo akyse buvo ašaros“.