Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Visais laikais moterys ieškojo būdų, kaip spręsti „kritinių dienų“ problemą. Senovės egiptietės naudojo suminkštintų papirusų lapų tamponus, graikės – skudurėliais apvyniotus pagaliukus. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Senovės Romoje tam tiko vilna, Japonijoje – popierius, Afrikoje – žolės ryšulėliai. Senojo Testamento Pradžios knygoje Rakelė sako tėvui negalinti atsistoti, nes jai moteriškos dienos: „Tenepyksta mano valdovas, kad negaliu prieš tave atsikelti; nes dabar atsitiko, kaip su moterimis darosi“ (Pr 31.35). Tuo metu moterys per menstruacijas nieko nenaudojo, o tiesiog sėdėdavo ant ko nors, kas sugertų skysčius. Seniausiais laikais naudotos įvairios sugeriančios medžiagos: žolė, samanos, jūrų kempinės, dumbliai, gyvūnų oda ir kailiai. Egiptietės pirmosios sumanė naudotis intravaginalinėmis priemonėmis – savotiški tų laikų tamponai buvo gaminami iš suminkštintų papirusų lapų. Ilgainiui kūrybingos moterys pradėjo pačios siūti įklotus iš senų audinių. Jie buvo daugkartinio naudojimo: skalbiami ir džiovinami. XIX a. pabaigoje pradėti gaminti į sauskelnes panašūs daugkartiniai medžiaginiai įklotai. Pirmuosius vienkartinio naudojimo įklotus sukūrė medicinos seserys. Per menstruacijas jos pradėjo naudoti medžio pluošto tvarsčius. 1921 m. būtent tvarsčių gamintojai pradėjo masinę įklotų „Dr. White’s“ gamybą. Pirmieji įklotai buvo stačiakampio formos, pailgintais, į specialaus diržo kilpas įveriamais galais, bet vis tiek slydo tai pirmyn, tai atgal. Vėliau pritaisytos lipniosios juostelės jį priklijuodavo prie kelnaičių. Net ir atsiradus vienkartiniams įklotams, moterys jų beveik nenaudojo – jos nebuvo nusiteikusios mokėti už tai, ką iki tol pasidarydavo pačios, o kai įklotai atpigo, tiesiog drovėdavosi juos pirkti. Kad nereikėtų nuraudus prašyti pardavėjo, buvo pastatytos specialios dėžutės, į kurias pirkėjos įmesdavo pinigų ir tylėdamos nuo prekystalio pasiimdavo įklotų dėžutę. XX a. 3-iajame dešimtmetyje parduotuvėse ir žurnaluose pasirodė pirmosios vatos ir medvilnės įklotų reklamos. Pirmieji panašūs į dabartinius pradėti gaminti 1936 m., o nuo 9-ojo dešimtmečio pradėjo ypač sparčiai gerėti įklotų dizainas ir savybės: padidėjo jų sugeriamumas, jie tapo daug plonesni, atsirado sparneliai, sugeriantys geliai. 1931 m. lapkričio 19-ąją Denverio gydytojas Earlas Haasas patentavo tamponą. Po poros metų jo kolegė Gertrude Tendrich nusipirko tamponų gamybos teisę ir įkūrė bendrovę „Tampax“. 1947 m. vokiečių ginekologė Judith Esser-Mittag pagal antiseptinio medvilnės tampono šautinių žaizdų kraujavimui stabdyti pavyzdį sukūrė šiuolaikinio higieninio tampono dizainą. Patekęs į Vokietijos rinką produktas gavo „O.B.“ vardą (vokiškai „ohne Binde“ – jokių tvarsčių). 5-ajame dešimtmetyje pradėta masinė jų gamyba. |