„Rainbow Warrior“ incidentas, sukėlęs tarptautinį skandalą – kodėl Prancūzijos vyriausybė slapta susprogdino ir nuskandino civilinį laivą? (Foto, Video)

Rugpjūčio 8 d., kai „Rainbow Warrior“ buvo atviras viešai apžiūrėti, Mafartas ir Prieur, vis dar apsimetę turistais, apžiūrėjo laivą, kad atliktų paskutinės minutės žvalgybą. Vėliau tą pačią naktį devyni sąmokslininkai susitiko, o Mafartas ir Prieur, naudodamiesi išsinuomotu kemperiu, perdavė nardymo įrangą ir minas Tonel ir Camurier, kurie buvo pasirinkti pagrindine puolimo komanda. Tada rugpjūčio 10 d. vakarą Tonelis ir Camurier priplaukė prie „Rainbow Warrior“, pritvirtino prie jo korpuso dvi minas, tada pasislėpė ir laukė.

Pirmoji mina sprogo 23.38 val., sudrebindama visą denį. Siekdami išvengti aukų, sprogdintojai nustatė, kad sprogmenys sprogtų dešimties minučių intervalu, kad įgula turėtų pakankamai laiko evakuotis. Tačiau nors iš pradžių laivas buvo evakuotas, keli įgulos nariai netrukus grįžo įvertinti žalos. Tarp jų buvo „Greenpeace“ fotografas Fernando Pereira, nusileidęs žemiau, kad atgautų fotoaparato įrangą, kai sprogo antra mina. Jis nuskendo drauge su „Rainbow Warrior“, kuris greitai nugrimzdo į uosto dugną.

Tyrimas

Nors iš pradžių buvo manoma, kad sprogimai įvyko dėl nelaimingo atsitikimo, ištyrus nuolaužas netrukus korpuse buvo rastos dvi didelės sprogimų sukeltos skylės.

Bombardavimas sukėlė tarptautininį skandalą, o Naujosios Zelandijos vyriausybė greitai pradėjo visoje šalyje vykdyti sprogdintojų gaudynes. Ironiška, bet, nepaisant kruopštaus pasiruošimo, prancūzų agentai buvo nepaprastai nerūpestingi, slėpdami savo pėdsakus, todėl vienas laikraštis juos palygino su išgalvotu inspektoriumi Clouseau (Kliuzo).

Visų pirma, Naujosios Zelandijos muitinė įtarė jachtą „Ouvéa“. Rugpjūčio 15 d. policija surengė reidą jachtoje ir apklausė įgulą. Tačiau, kadangi agentai jau buvo išmetę visą inkriminuojamą įrangą, policija neturėjo pakankamai įrodymų jiems sulaikyti. Taigi „Ouvéa“ pabėgo iš Naujosios Zelandijos ir susitiko su prancūzų atakos povandeniniu laivu „Rubis“, kuris paėmė agentus į laivą ir nuskandino jachtą.

Daugumai kitų sąmokslininkų taip pat pavyko pabėgti iš šalies. Vienintelės išimtys buvo Alainas Mafartas ir Dominique Prieur, kurie, bandydami išlaikyti savo priedangą, tęsė savo išgalvotą medaus mėnesį, ekskursijas ir slidinėjo Pietų saloje, kol galiausiai buvo suimti ir apkaltinti sąmokslu, padegimu ir žmogžudyste.

Tarptautinis skandalas

Prancūzijos vyriausybei bombardavimas buvo viešųjų ryšių katastrofa. Nors iš pradžių jie neigė savo dalyvavimą, Prancūzijos ambasada Velingtone pareiškė, kad „Prancūzijos vyriausybė nesielgia su savo oponentais tokiais būdais“.

DGSE direktorius Pierre'as Lacoste'as ir gynybos ministras Charlesas Hernu buvo priversti atsistatydinti. Galiausiai, rugsėjo 22 d., ministras pirmininkas Laurent'as Fabiusas surengė spaudos konferenciją, kurioje jis oficialiai pripažino Prancūzijos vaidmenį sprogdinime.

Naujosios Zelandijos vyriausybė buvo šokiruota, kad tariamai draugiška valstybė gali atlikti tokią operaciją sąjungininko žemėje. Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas Davidas Longe'as pasmerkė bombardavimą kaip valstybės remiamą terorizmo aktą.

1985 m. lapkričio 22 d. agentai Mafartas ir Prieur pripažinti kaltais dėl žmogžudystės ir buvo nuteisti 10 metų kalėjimo. Tačiau Mitterando vyriausybė, pasiryžusi sumažinti savo veiksmų pasekmes, pagrasino įvesti žalingą prekybos embargą Naujajai Zelandijai, jei agentai nebus paleisti ir grąžinti.

1986 m. birželį Jungtinės Tautos tarpininkavo susitarimui, pagal kurį Prancūzija sutiko atsiprašyti ir sumokėti 21 milijono dolerių kompensaciją Naujajai Zelandijai ir trejiems metams sulaikyti Mafartą ir Prieur Prancūzijai priklausančioje Hao saloje. Tačiau abu agentai Hao praleido mažiau nei dvejus metus, kol buvo išleisti į Prancūziją ir grįžo į aktyvią tarnybą. Kiti sąmokslininkai išvengė teisingumo.

Ironiška, bet tai toli gražu neužkirto kelio tolesniems protestams. „Rainbow Warrior“ nuskandinimas netgi paskatino pasaulio bendruomenės nusistatymą prieš Prancūzijos branduolinius bandymus.

1992 m., po beveik dešimtmetį trukusių nuolatinių protestų, kurių daugeliui vadovavo naujasis „Greenpeace“ flagmanas „Rainbow Warrior II“, Prancūzijos vyriausybė sutiko laikytis Rusijos ir JAV paskelbto bandymų moratoriumo, kuris ilgainiui tapo Visapusiška bandymų uždraudimo sutartimi.

Tačiau 1995 m., praėjus vos trejiems metams nuo moratoriumo, naujai išrinktas prezidentas Jacques'as Chiracas paskelbė atnaujinantis bandymus Moruroa. Toks sprendimas priimtas kilus abejonių dėl TN-75 kovinių galvučių, kuriomis buvo ginkluotos Prancūzijos povandeninių laivų balistinės raketos.

Vyriausybės teigimu, planuojama aštuonių detonacijų serija leistų surinkti pakankamai duomenų, kad būsimos kovinės galvutės būtų sukonstruotos vien tik naudojant kompiuterius, todėl tolesni fiziniai bandymai būtų nereikalingi.

Nepaisant to, šis pranešimas sukėlė naują protestų bangą, ypač Taityje, kur protestuotojai sudegino oro uosto terminalą Papetėje ir padarė 40 mln. USD žalą. 1995 m. birželį „Rainbow Warrior II“ vadovavo kitai protesto flotilei į Moruroa, dėl kurios prancūzų jūrų pėstininkai šturmavo laivą ašarinėmis dujomis ir sudaužė radijo imtuvą.

Tačiau, kaip buvo žadėta, 1996 m. sausio 27 d. po Moruora buvo susprogdintas paskutinis prancūzų branduolinis ginklas, kodiniu pavadinimu „Xouthos“. Po devynių mėnesių Prancūzija pagaliau pasirašė Visapusiško branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, užbaigiančią 30 metų trukusius branduolinius bandymus Ramiajame vandenyne.

Po bombardavimo buvo nustatyta, kad „Rainbow Warrior“ buvo sugadintas nepataisomai, o 1987 m. gruodžio 12 d. buvo nutemptas į Matauri įlanką ir nuskandintas kaip dirbtinis rifas. Ten jis guli iki šiol – galingas priminimas ne tik apie veiksmus, kuriuos vyriausybės gali atlikti vardan karinės viršenybės, bet ir apie didelius dalykus, kuriuos gali nuveikti atkaklios, aistringos protesto kampanijos.