Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

„Rainbow Warrior“ incidentas, sukėlęs tarptautinį skandalą – kodėl Prancūzijos vyriausybė slapta susprogdino ir nuskandino civilinį laivą? (Foto, Video)

2022-02-14 (3) Rekomenduoja   (18) Perskaitymai (275)
    Share

Prancūzija susprogdino savo pirmąją atominę bombą kodiniu pavadinimu „Blue Jerboa“ 1960 m. vasario 13 d., tapdama ketvirtąja tai padariusia valstybe po JAV, Sovietų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Prancūzijos branduoliniai bandymai

Iš pradžių prancūzai išbandė savo branduolinius ginklus tuometinėje kolonijoje Alžyre, bet šaliai atgavus nepriklausomybę 1962 m., bandymai persikėlė į Prancūzijos Polineziją Ramiajame vandenyne.

Šie bandymai labai užteršė Moruroa ir kaimynines salas plutoniu ir kitomis radioaktyviomis nuosėdomis. Ypač nešvarus buvo 1966 m. rugsėjo 11 d. testas, pavadintas „Betelgeuse“.

Pasak liudininkų, poligone viešėjęs Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle'is tapo toks nekantrus, kad įtaisas buvo susprogdintas anksčiau laiko, kai atmosferos sąlygos nebuvo idealios, todėl virš Amerikos Samoa, Fidžio ir Kuko salų nuslinko didelis radioaktyvių nuosėdų debesis.

Po dvejų metų, bandymo „Canopus“ metu buvo išbandyta pirmoji Prancūzijos termobranduolinė arba vandenilinė bomba – po sprogdinimo Fangataufos sala tapo tokia užteršta, kad ją teko apleisti kitus šešerius metus.

Šie bandymai sukėlė plačius protestus Prancūzijoje ir visame pasaulyje, ypač Naujosios Zelandijos vyriausybės, kuri ilgus metus agitavo už pietinę Ramiojo vandenyno dalį be branduolinių medžiagų.

Protesto akcijose ​​taip pat aktyviai dalyvavo aplinkosaugininkų grupė „Greenpeace“, kuri neseniai buvo įkurta Kanadoje protestuoti prieš Amerikos branduolinius bandymus Aliaskos Amčitkos saloje 1971 m.

Prancūzijos bandymas papirkti „Greenpeace“

1972 m. vienas iš „Greenpeace“ steigėjų Davidas McTaggart atsiliepė į organizacijos raginimą privatiems laivams plaukti į Moruroa salą ir trukdyti Prancūzijos branduoliniams bandymams.

Iš Naujosios Zelandijos išplaukęs savo jachta „Vega“, kurią perkrikštijo „Greenpeace III“, McTaggartas mėnesį praleido draudžiamoje zonoje, kol jį taranavo prancūzų minų ieškotojas ir suėmė prancūzai. Spaudoje Prancūzijos vyriausybė pranešė, kad karinis jūrų laivynas išgelbėjo McTaggartą nuo nelaimingo atsitikimo jūroje, o už uždarų durų jie pasiūlė jam 5000 USD kyšį, kad jis liktų nuošalyje.

 

Kitais metais McTaggart grįžo į Moruroa, tačiau sutiko dar žiauresnį priėmimą. Prancūzų jūrų pėstininkai įsiveržė į jachtą ir smarkiai sumušė McTaggartą ir jo įgulą, ir išmetė grupės kamerų įrangą už borto. Tačiau vienam įgulos nariui pavyko po laivu paslėpti fotoaparatą, o kai nuotraukos pagaliau buvo kontrabandos būdu išgabentos ir paviešintos, jos sukėlė tarptautinį pasipiktinimą. Esant intensyviam politiniam spaudimui, Prancūzijos vyriausybė pagaliau sutiko atsisakyti atmosferinių branduolinių detonacijų, o 1975 m. bandymai buvo perkelti po žeme.

Tačiau tai mažai nuramino aplinkosaugininkus. Požeminiai sprogimai smarkiai pažeidė salos bazalto ir koralų pamatus, todėl buvo baiminamasi, kad radioaktyvioji tarša, įstrigusi po atolu, galiausiai pateks į aplinką.

Šie nuogąstavimai pasitvirtino 1979 m. liepos 25 d., kai 100 kilotonų galingumo „Yvonne II“ prietaisas įstrigo pusiaukelėje 800 metrų bandymo šachtoje. Bomba vis tiek buvo susprogdinta, iš atolo krašto buvo išsprogdintas didelis gabalas, kuris sukėlė povandeninę nuošliaužą ir cunamį – šeši žmonės buvo sužeisti, o saloje atsivėrė didelis 2 kilometrų ilgio ir 40 centimetrų pločio plyšys.

1981 m. socialisto prezidento Francois Mitterando išrinkimas atnešė vilčių, kad bandymai pagaliau bus baigti. Tačiau priešingai savo kampanijos pažadams, Mitterandas įsakė tęsti bandymus ir jam vadovaujant buvo išbandyta daugiau branduolinių ginklų nei tai padarė bet kuris kitas Prancūzijos prezidentas. Ši išdavystė sukėlė naują pasaulinių protestų bangą ir 1985 m. „Greenpeace“ išsiuntė savo naujausią flagmaną „Rainbow Warrior“ į Naująją Zelandiją, kad vestų protestuotojų laivų flotilę į Moruroa.

 

„Rainbow Warrior“ žygis

1955 m. pastatytą kaip žvejybos tralerį „Rainbow Warrior“ 1977 m. įsigijo „Greenpeace“ su kuriuo aktyvistai 1978–1983 m. dalyvavo daugelyje protestų prieš banginių ir ruonių medžioklę.

Kelionė iš Džeksonvilio (Florida) į Oklandą (Naujoji Zelandija) truko beveik keturis mėnesius, per kuriuos „Rainbow Warrior“ ėmėsi neeilinės gelbėjimo misijos. 1954 m. kovo 1 d. Jungtinės Valstijos susprogdino savo pirmąją vandenilinę bombą, kodiniu pavadinimu „Castle Bravo“, Bikini atole Maršalo salose.

Dėl klaidingo apskaičiavimo bombos našumas buvo beveik tris kartus didesnis nei prognozuota, todėl didžiulis kritulių debesis nuslinko virš Ramiojo vandenyno pietinės dalies, įskaitant kaimyninę Maršalo salą Rongelapą.

Per trisdešimt metų Rongelapo gyventojai kentėjo nuo itin didelio vėžio, apsigimimų ir kitų ligų atvejų, o nesėkmingai kreipęsi tiek į savo, tiek į Jungtinių Valstijų vyriausybę, galiausiai paragino „Greenpeace“ evakuoti juos iš salos. 1985 m. gegužę „Rainbow Warrior“ nugabeno 300 gyventojų iš Rongelapo į Majetto ir Ebeye salas Kvadžaleino atole, o paskui išvyko į Naująją Zelandiją.

Deja, šis perkėlimas pasirodė esąs ne idealus sprendimas – Kvadžaleino salos gyventojus iki šiol kankina gyventojų skaičiaus perpildymas, nedarbas, alkoholizmas ir savižudybės.

„Rainbow Warrior“ atvyko į Oklando uostą 1985 m. rugpjūčio 7 d. ir laukė, kol susirinks likusi protesto flotilė. Tačiau jo įgula nežinojo, kad jau vyko slaptas planas siekiant užtikrinti, kad „Rainbow Warrior“ niekada nepasiektų Moruroa.

 

1985 m. pradžioje, laivui dar neišplaukus iš Džeksonvilio, Išorės saugumo generalinis direktoratas arba DGSE – Prancūzijos slaptosios tarnybos veiksmų skyrius – sumanė nuskandinti laivą jo švartavimosi vietoje. Operacija buvo pavadinta „Šėtonas“ („Operation Satanic“).

Operacija „Šėtonas“

Iš viso operacijoje dalyvavo devyni agentai. Pirmoji į Naująją Zelandiją atvyko prancūzų armijos kapitonė Christine Cabon. Apsimetusi aplinkosaugos aktyviste Frederique Bonlieu, 1985 m. balandį ji užsitikrino darbą „Greenpeace“ būstinėje Oklande ir kitus tris mėnesius praleido pranešdama apie „Rainbow Warrior“ judėjimą Ramiajame vandenyne.

Birželio 29 d. užsakomoji jachta „Ouvéa“ atplaukė į atokų Parengarengos uostą Šiaurės saloje, gabendama DGSE kovinius narus Rolandą Verge'ą, Jeaną-Michelį Berthelot ir Geraldą Adries, nardymo gydytoją dr. Xavier Maniguet ir jų įrangą: akvalangą, pripučiamas valtis ir sprogstamąsias minas.

Tą pačią dieną Oklando oro uoste nusileido majoras Alainas Mafartas ir kapitonė Dominique Prieur, apsimetę šveicarų medaus mėnesio pora Alainu ir Sophie Turenge. Komandą papildė operacijos vadas pulkininkas leitenantas Louisas-Pierre'as Dillais ir atsarginė komanda Alain Tonel ir Jacques Camurier.

Tęsinys kitame puslapyje:

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(18)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(18)
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
75(0)
63(1)
58(0)
53(0)
51(0)
44(0)
42(1)
42(0)
40(0)
37(0)
Savaitės
192(0)
189(0)
186(0)
184(0)
176(0)
Mėnesio
302(3)
291(6)
290(0)
289(2)
288(1)