Legendiniame Bizantijos imperijos mieste aptiko du „retus ir unikalius“ kalavijus: mokslininkai tokių dar nebuvo matę

Abu geležiniai ginklai rankenos gal turi žiedinį buožulą, ir Bizantijoje tai buvo retenybė – tačiau šie ginklai unikalūs ir dėl kitos priežasties: intriguojantys kalavijų bruožai juos skiria „nuo aplinkinių civilizacijų kalavijų su žiediniais buožulais“, rašoma mokslininkų tyrime.

Kalavijai yra tokie unikalūs, kad sunku nustatyti, kokia etninė ar samdinių grupė maždaug prieš 1000 metų jais naudojosi, sako tyrėjai.

Archeologai kalavijus aptiko Amorijuje – senoviniame Bizantijos mieste, kuris buvo svarbia kryžkele tarp imperijos sostinės Konstantinopolio ir kitų reikšmingų miestų – tokių kaip Nikėja ar Ankyra (dabartinė Ankara). Amoriumas kurį laiką buvo svarbiu kariniu tašku ir tapo tvirtove, tarnavusia kaip pirmoji regiono gynybinė linija nuo arabų invazijų.

Nuo 1988 m. tyrėjai sistemingai vykdė kasinėjimus Amorume, vienų kurių metu ir rado du žiedinius kalavijus su antgaliais: pirmąjį – surūdijusio kalavijo fragmentus – jie atkasė 1993 m. bažnyčioje, o antrąjį 2001 m. rado žemutinėje miesto dalyje. Abu kalavijai datuojami X ir XI a., viduriniuoju Bizantijos imperijos laikotarpiu (843-1204 m.).

Kalavijo radimas bažnyčioje gali būti „laikomas keistu“, nes tuo metu šventose vietose laikyti ginklus nebuvo įprasta, sako pagrindinis tyrėjimo autorius Errikosas Maniotisas – nepriklausomas mokslininkas, įgijęs Bizantijos archeologijos magistro laipsnį Salonikų Aristotelio universitete (Graikija).

Tačiau gali būti, kad kalavijas į bažnyčią buvo atgabentas ne smurtiniais tikslais, o kaip auka. „Iš [istorinių] šaltinių žinoma, kad ginklai buvo atiduodami bažnyčioms kaip aukos“, – aiškina E.Maniotisas.

Pavyzdžiui, Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis, valdęs nuo 913 iki 959 m. rašė, kad šventojo Teodoro Terono skydas buvo pakabintas kaip relikvija po Bizantijos bažnyčios kupolu jo garbei, pasakoja archeologas. Bažnyčiose dedami ginklai „paprastai siejami su šventomis relikvijomis, susijusiomis su šventaisiais kariais“, pažymi jis.

„Be to, turime ginkluotės kaip aukų pavyzdžių Atono kalno vienuolynuose [Graikijoje] – pavyzdžiui, grandininius marškinius, saugomus Iverono vienuolyne. Taigi, šis kalavijas gali būti auka, galbūt jo savininkas jį paaukojo bažnyčiai kartu su kitais daiktais“.

Antrasis kalavijas, rastas žemutinėje miesto dalyje, turėjo 14 cm ilgio rankeną ir dviašmenę geležtę, kurios ilgis siekė mažiausiai 61 cm, tyrime rašo E.Maniotisas ir tyrimo bendraautorė Zeliha Demirel-Gökalp. Pastaroji yra Amorio kasinėjimų vadovė ir Turkijos Andalūzijos universiteto Meno istorijos katedros profesorė, besigilinanti į Bizantijos meną.

Šio kalavijo matmenys leidžia manyti, kad Bizantijos kariuomenės karys galėjo jį naudoti kaip papildomą, atsarginį kalaviją mūšio metu, teigia tyrėjai.

Nors Bizantijos imperijoje buvo reti, tačiau kalavijai su žiediniais buožulais yra žinomi ir kitose kultūrose. Anksčiausiai žinomas žiedo formos buožulas datuojamas Kinijos Hanų dinastija (206 m. pr.m.e. – 220 m.), o ši ginklakalystės praktika paplito tarp klajoklių skitų ir hunų, sako mokslininkai. Kalavijai su žiedo formos buožulais taip pat randami kitose kultūrose, įskaitant Centrinėje Azijoje gyvenusius sarmatus ir romėnus, kurie šią praktiką galėjo perimti iš sarmatų samdinių.

Tačiau, kitaip nei anksčiau aptikti kalavijai, bažnyčioje rastas kalavijas turi kryžminę gãrdą – metalinę rankos apsaugą, įtaisytą statmenai ašmenims. Šis ir kiti požymiai niekada anksčiau nebuvo pastebėti ant kalavijų su žiediniais buožulais, „todėl šis egzempliorius yra unikalus“, skelbia tyrėjai.

Kalavijai tokie neįprasti, kad tyrėjai pasiūlė jų dizainą išskirti atskira rūšimi ir pavadinti ją hibridiniais bizantiniais kalavijais su žiediniais buožulais. Atsižvelgiant į tai, kad jie buvo rasti netoli vienas kito Amorijuje, galbūt „mieste veikė konkreti ginklų gamykla, gaminusi tam tikro tipo kalavijus su žiediniais buožulais, – tyrime rašo mokslininkai. – Arba tai tiesiog sutapimas.“

Tyrimas buvo paskelbtas 2021 m. gruodį žurnale „Journal of Art History“.

Parengta pagal „Live Science“.