[Išsami tema] Kova iki paskutinio vyro – Saragarhi mūšis Pakistano kalnuose: kaip 21 karys stojo prieš 10 000–tinę armiją, visas mūšis užfiksuotas heliografu (Foto, Video)

Regionas visada buvo neramumų keliantis rajonas, o paskutinį XIX amžiaus ketvirtį Britų Indijos valdžios įtaka Šiaurės Vakarų pasienyje buvo menka. Prieš Saragarhi mūšį kelios ekspedicijos buvo išsiųstos kontroliuoti ir numalšinti maištą regione.

Pats Saragarhi postas buvo tik nedidelis namas ir signalizacijos bokštas. Jis buvo pastatytas taip, kad būtų galima susisiekti tarp Lockharto ir Gulistano fortų, dviejų reikšmingesnių britų postų, esančių abiejose Saragarhi pusėse kelių km atstumu.

Saragarhi buvo aprūpintas heliografu, kuriuo pranešimai buvo perduodami naudojant Saulės šviesos blyksnius, panašiai kaip telegrafas Morzės abėcėle. Pačios blykstės buvo daromos pasukant veidrodį arba pertraukiant šviesos spindulį.

1897 m. vasarą reikalai regione darėsi įtempti, o britai tik neseniai rugpjūčio pradžioje užbaigė puštūnų genčių sukilimą Malakando regione. Mėnesio pabaigoje įvyko visuotinis afganų sukilimas, o rugsėjo pradžioje puštūnai aktyviai bandė užimti Didžiosios Britanijos armijos pozicijas, įskaitant išpuolius prieš Gulistano fortą rugsėjo 3 ir 9 dienomis.

Siekiant kovoti su puštūnais, iš Lockharto forto buvo išsiųsta kariuomenė sustiprinti Gulistano fortą, o po mūšio rugsėjo 9 d., grįžtant atgal, keli kariai buvo palikti sustiprinti nedidelį būrį Saragarhi poste. Visi 21 Saragarhyje likę kariai buvo Didžiosios Britanijos armijos 36-ojo sikų pulko nariai, o kontingentui vadovavo Havildaras Isharas Singhas.

1897 m. rugsėjo 12 d., stengdamiesi užkirsti kelią tolesniems ryšiams tarp Lokharto ir Gulistano fortų, maždaug 9 val. ryto 10 000 puštūnų užpuolė Saragarhį postą.

Kadangi Saragarhi buvo ryšių postas, beveik visą mūšį realiu laiku transliavo jo signalininkas Sardaras Gurmukhas Singhas, todėl šiandien žinome, kas tiksliai ten atsitiko, kai 21 sikų karys susidūrė su 10 000 puštūnų.

Netrukus po atakos pradžios Gurmukhas Singhas heliografu paprašė Lokharto forto pulkininko leitenanto Džono Haughtono pagalbos, tačiau jam buvo pasakyta, kad pagalba greitu metu nepasiekiama. Neapsikentę sikų kariai įsipareigojo kovoti iki paskutinio vyro, kad įsiveržę puštūnai nepasiektų kitų fortų.

Sikams buvo pateikti pasiūlymai pasiduoti, tačiau jie buvo atmesti. Sikai stengėsi išlošti kuo daugiau laiko kitiems fortams sustiprinti savo pozicijas ir buvo pasirengę sumokėti savo gyvybe. Po dviejų nesėkmingų bandymų puštūnų pajėgos galiausiai pralaužė sieną. Užvirė įnirtingos artimos kovos.

Gindami postą krito visi sikų kariai, išskyrus heliografo operatorių Gurmukhą Singhą. Gurmukas žuvo liepsose, kai puštūnai padegė postą. Pūštūnai neteko apie 180 karių.

Nors mūšyje neišgyveno nė vienas sikas, jų pasiaukojimas pakankamai atitolino puštūnus – pastiprinimas spėjo laiku atvykti į galutinį puštunų tikslą – Gulistano fortą.