Ką bendro turi L. van Beethoveno „Penktoji simfonija“ ir Morzės abėcėlė? (Video)

Ludwigas van Beethovenas (1770 – 1827 m.) Simfoniją Nr. 5 kūrė maždaug ketverius metus – tarp 1804 ir 1808 metų. Ją parašė jau įkopęs į ketvirtą dešimtį, o tuo pačiu metu jam smarkiai suprastėjo klausa. Kūrinys parašytas c-moll tonacijoje, kurią autorius dažnai naudodavo kurdamas galingus, audringus ir herojiškus kūrinius.

Po gan neįspūdingos kūrinio premjeros Vienoje 1808 metais, ši simfonija palaipsniui tapo vienu žymiausių klasikos kūrinių. Ypač išpopuliarėjo įžanginis trijų trumpų ir vienos ilgos natos motyvas. Šio keturių natų motyvo sukūrimo priežastis, kaip manoma, galėjo būti „į duris besibeldžiantis likimas“ arba geltonosios startos čiulbėjimas kompozitoriui bevaikštant viename iš Vienos parkų.

XIX amžiuje Amerikoje naujienos auditoriją dažniausiai pasiekdavo praėjus tik kelioms dienoms ar net savaitėms po to, kai įvykis jau būdavo nutikęs. Trys amerikiečiai – Samuelis F.B.Morse'as, Josephas Henry ir Alfredas Vailas ketvirtajame XIX amžiaus dešimtmetyje ėmė kurti telegrafo sistemą – įrenginys turėjo naudoti elektros srovių pulsavimą, kuris laidais turėjo keliauti iš vieno taško į kitą. Kai impulsai buvo priimami, pasigirsdavo spragtelėjimo garsas.

Morzės abėcėlę sudarė įvairūs impulsai, reiškiantys skirtingus skaitmenis, kurie atitiko skirtingus žodžius. Šie žodžiai buvo surašyti kodų knygoje, kurias turėjo visi operatoriai. Bendresniam naudojimui kodas buvo išplėstas pridedant raides ir specialius simbolius. Kodus sudarė trumpi taškai ir ilgi brūkšneliai. Raidžių, kurios anglų kalboje buvo naudojamos dažniausiai, kodai buvo trumpesni, o rečiau vartojamų – ilgesni.

S.Morse'as savo pirmąją telegramą išsiuntė 1844 metais. Vėliau XIX a. nusidriekė tarptautinis ryšys, o XX a. pradžioje pradėtos bandyti transliacijos lėktuvuose. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje naudoti Morzės abėcėlę privalėjo visi pilotai, o Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo plačiai naudojama laivuose, karinėse bazėse ir lėktuvuose.

Adolfas Hitleris L. van Beethoveną laikė vienu geriausiai vokiečių dvasią reprezentuojančių kompozitorių. Nacių propaganda kompozitoriaus muziką mokyklose ir koncertuose grodavo jaunimui ir suaugusiesiems. Antrojo pasaulinio karo metu Sąjungininkai sukūrė dar žymesnį L. van Beethoveno muzikos panaudojimo būdą „V for Victory“ (liet. V reiškia pergalę) kampanijos metu, tačiau viskas prasidėjo kiek kitaip.

1941 m. Britų transliavimo kompanija (BBC) naujienų biuletenius transliavo 34 kalbomis. Informaciją reikėjo greitai ir tiksliai išversti kelis kartus per dieną. Belgijos gyventojai buvo suskirstyti į dvi kalbines grupes – prancūzų ir flamandų, todėl naktinės laidos buvo transliuojamos pakaitomis abiem kalbomis.

Mintis naudoti raidę „V“ kaip pasipriešinimo simbolį kilo belgų prodiuseriui Victorui de Laveleye, kuris manė, kad tai suvienys flamandų ir prancūzų kalbas. Jis pasirinko raidę „V“, nes tai buvo pirmoji prancūziško žodžio „Victoire“ (pergalė) ir flamandiško žodžio „Vrijheid“ (laisvė) raidė. Per 1941 m. sausio 14 d. transliuotą laidą jis ragino Belgijos gyventojus visur, kur įmanoma, piešti „V“ raidę. Tai buvo jų pasipriešinimo vokiečiams simbolis.

Per BBC transliacijas ši idėja paplito kitose Sąjungininkų šalyse ir teritorijose. Morzės abėcėlėje „V“ žymima: taškas-taškas-taškas-brūkšnys, arba trys trumpi ir vienas ilgas signalas. Žmonės šį garsą prilygino L. van Beethoveno Penktosios simfonijos pradžiai. Šis keturių natų motyvas buvo grojamas timpanais prieš kiekvieną BBC karinę transliaciją į Europą. L. van Beethoveno ir kampanijos „V for Victory“ reklama amerikiečių žiniasklaidoje tęsėsi visą karo laikotarpį.