Atominių bombų sprogimus išgyvenusios moterys pasidalijo savo prisiminimais: nesu buvusi pragare, bet spėju, kad jis atrodo būtent taip

Nukritus atominėms bomboms, Antrasis pasaulinis karas Azijoje staigiai baigėsi – 1945 m. rugpjūčio 14 d. Japonija pasidavė Sąjungininkams. Tiesa, kritikai sakė, kad Japonija ir taip buvo atsidūrusi ties kapituliavimo riba.

Sprogimus išgyvenę žmonės vadinami „hibakušomis“. Jiems teko susidurti su siaubingais atominių bombų padariniais, įskaitant radiacijos poveikį ir psichologinę traumą.

Britų fotožurnalistės Lee Karen Stow specializacija – pasakoti nepaprastus istorinius įvykius išgyvenusių moterų istorijas. Ji nufotografavo ir paėmė interviu iš trijų moterų, net ir po šitiek metų aiškiai tebeprisimenančių bombardavimų akimirkas.

Teruko Ueno

Kai 1945 m. rugpjūčio 6 d. Hirošimoje sprogo atominė bomba, Teruko Ueno buvo penkiolikmetė. Tada ji mokėsi Hirošimos Raudonojo Kryžiaus ligoninės slaugytojų mokyklos antrame kurse. Nukritus bombai, užsidegė ligoninės studentų bendrabutis. T. Ueno padėjo gesinti gaisrą, tačiau nemažai studentų žuvo liepsnose. Pirmąją savaitę po sprogimo ji dirbo dieną naktį, teikdama pagalbą siaubingai sužalotiems žmonėms, labai trūko maisto ir vandens.

Baigusi mokslus, T. Ueno pasiliko dirbti ligoninėje ir padėdavo atlikti odos persodinimo operacijas, kurių metu dalis paciento sveikos šlaunies odos būdavo persodinama ant tos kūno vietos, kur dėl nudegimų susidarė keloidinis randas. Vėliau ji ištekėjo už kito atominės bombos sprogimą išgyvenusio japono Tatsuyuki.

Laukdamasi pirmojo vaikelio, T. Ueno nerimavo, ar kūdikis gims sveikas ir ar apskritai išgyvens, tačiau jos dukra Tomoko gimė sveikut sveikutėlė ir suteikė T. Ueno vilties, kad pavyks turėti šeimą.
„Nesu buvusi pragare, todėl nežinau, kaip jis atrodo, tačiau manau, kad pragaras galėtų būti panašus į tai, ką teko išgyventi. Negalima leisti, kad tai pasikartotų“, – sako T. Ueno.

„Yra asmenų, dedančių didžiules pastangas, kad būtų panaikinti branduoliniai ginklai. Manau, svarbiausia, kad veiksmų imtųsi savos šalies vyriausybės lyderiai“, – įsitikinusi moteris.

„Todėl privalome kreiptis į tuos lyderius ir į visą pasaulį“, – teigia T. Ueno.

„Buvo sakyta, kad ištisus 75-erius metus šioje vietoje neaugs nei žolė, nei medžiai, bet Hirošima atgimė kaip miestas, kuriame yra ir žalumos, ir upių“, – teigia T. Ueno duktė Tomoko.

„Deja, „hibakušos“ ir toliau pasmerkti kęsti radiacijos padarinius“, – apgailestauja moteris.

„Prisiminimai apie Hirošimą ir Nagasakį pamažu traukiasi iš žmonių sąmonės... Mes stovime kryžkelėje. Ateitis mūsų rankose. Taika įmanoma tiktai tuo atveju, jeigu pakaks vaizduotės, jei sugebėsime pagalvoti apie kitus žmones, suprasime, ką turime daryti, jei veiksime, jeigu kas dieną dėsime pastangas taikai įtvirtinti“, – įsitikinusi Tomoko.

„Aš nepatyriau nei karo, nei atominės bombos sprogimo. Hirošimą pažinau tik atstatytą, todėl viską tegaliu įsivaizduoti, – kalba T. Ueno anūkė Kuniko. – Taigi, klausau, ką pasakoja „hibakušos“. Apie atominės bombos sprogimą stengiuosi sužinoti iš aprašytų faktų.“

„Tą dieną viskas mieste sudegė: ir žmonės, ir paukščiai, ir laumžirgiai, ir žolė, ir medžiai – viskas. Daugelis iš tų, kurie įžengė į miestą įvykus sprogimui, kad imtųsi gelbėjimo darbų arba norėdami surasti savo draugus bei artimuosius, vėliau mirė. Tie, kurie išgyveno, kenčia nuo ligų.“

„Mėginau užmegzti kuo glaudesnį ryšį ne tik su „hibakušomis“ iš Hirošimos ir Nagasakio, bet ir su urano rūdos kasyklų darbininkais, žmonėmis, gyvenančiais netoli šachtų, tais, kurie dalyvauja atominių ginklų kūrimo ir bandymų procesuose, taip pat tais, kurie nukentėjo nuo branduolinių ginklų bandymų“, – aiškina Kuniko.

Emiko Okada

Iš nuotraukos žvelgianti Emiko Okada, dar viena atominės bombos sprogimą Hirošimoje išgyvenusi moteris, rankose laiko apskritimo formos diagramą – vaizdinę visų pasaulio branduolinių ginklų, sukurtų iki 2019-ųjų birželio, skaičiaus išraišką.

Kai ant Hirošimos buvo numesta atominė bomba, Emiko Okada buvo aštuonerių metų.

Jos vyresnioji sesuo Mieko ir dar keturi artimieji žuvo.

Daugelis Emiko ir jos šeimos nuotraukų pasimetė – išliko tiktai tos, kurias turėjo giminaičiai. Vienoje iš nuotraukų – Emiko sesuo.

„Ryte išeidama iš namų sesuo pasakė: „Iki pasimatymo!“ Jai tebuvo dvylika, taigi gyvenimas dar buvo tiktai prasidėjęs. – pasakoja Emiko. – Deja, ji nesugrįžo. Niekas nežino jos likimo.“

„Tėvai karštligiškai jos ieškojo, bet kūno nerado, todėl ir toliau kalbėjo, kad galbūt ji gyva ir kur nors slepiasi.

Mama tada buvo nėščia, tačiau patyrė persileidimą. Mes neturėjome ko valgyti. Kadangi apie radiaciją nieko nežinojome, rinkome viską, ką tik pajėgdavome rasti, ir nė negalvodavome, ar tie radiniai buvo užkrėsti, ar ne.

Kadangi trūko maisto, žmonės pradėjo vagiliauti. Maistas buvo didžiausia problema. Vanduo atrodė nepaprastai gardus! Taip teko gyventi pačioje pradžioje, tačiau tai pasimiršo.

Netrukus man ėmė slinkti plaukai, kraujuoti dantenos. Jaučiau nuolatinį išsekimą, pastoviai norėjosi prigulti.

Niekas tada nė nenutuokė, kas yra toji radiacija. Praėjus dvylikai metų teko išgirsti aplastinės anemijos diagnozę.

Kelis kartus per metus dangus leidžiantis saulei nusidažo tamsiai raudonai. Raudona spalva būna tokia intensyvi, kad net žmonių veidai nuo jos paraudonuoja. Tais vakarais aš negaliu galvoti apie nieką kitą, kaip tiktai apie vakarą dienos, kai sprogo atominė bomba – juk miestas degė tris dienas ir tris naktis.

Nepakenčiu saulėlydžių. Net ir dabar saulėlydžiai man primena degantį miestą.

Daugybė „hibakušų“ mirė taip ir nepapasakoję apie tai, kas dėjosi, neišlieję savo apmaudo. Jie neturėjo galimybės visko išsakyti, todėl kalbėti turiu aš.

Daugelis kalba apie pasaulinę taiką, bet norisi, kad žmonės imtųsi veiksmų. Noriu, kad kiekvienas pilietis pradėtų daryti, kas jo galioje.

Pati taip pat siekiu nuveikti bent kažką, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai – mūsų ateitis – gyventų tokiame pasaulyje, kuriame kas dieną būtų galima šypsotis.“

Reiko Hada

Reiko Hada buvo devynerių, kai ant gimtojo Nagasakio nukrito atominė bomba. Tai įvyko 1945 m. rugpjūčio 9 d. 11.02 val.

Kiek anksčiau buvo paskelbta apie gresiantį oro pavojų, todėl Reiko liko namuose.

Po žinios, kad pavojus praėjo, Reiko patraukė į netoliese buvusią šventyklą, kurioje kaimynystėje gyvenantys vaikai mokinosi – dėl dažnų oro pavojaus pranešimų lankyti įprastą mokyklą tapo ganėtinai sudėtinga.

Užsiėmimai šventykloje tą dieną ilgai netruko: po maždaug 40 minučių mokytojai atšaukė pamokas, taigi, Reiko iškeliavo namo.

„Priėjau prie namo įėjimo, gal netgi įžengiau į vidų, kai netikėtai ir labai staiga visa tai atsitiko, – prisimena Reiko. – Apakino ryškios šviesos pliūpsnis. Viskas regėjosi geltonos, rusvos ir oranžinės spalvų ir tarsi susiliejo.“

Pasijutau, tarytum būčiau likusi vienui viena. Po sekundės pasigirdo garsus kauksmas. Tada praradau sąmonę.

Po kurio laiko atsigavau. Mokytoja buvo liepusi nelaimės atveju eiti į slėptuvę, taigi, kartu su mama nuėjome į netoliese esančią slėptuvę.

Pati neturėjau nė menkiausio įbrėžimo – mane išgelbėjo Konpiros kalnas, bet kitoje jo pusėje gyvenusiems žmonėms nuskilo kur kas mažiau: jų būklė buvo tiesiog siaubinga.

Daugelis perbėgo šiapus kalno ir šliejosi prie mūsų bendruomenės. Buvo žmonių, netekusių akių, plaukų, beveik nuogų, klaikiai apdegusių.

Mama, kaip ir kitos bendruomenės moterys, sunešė iš namų rankšluosčius ir paklodes ir nuvedė atbėgėlius į gretimo koledžo auditoriją, kurioje buvo galima atsigulti.

Žmonės prašė vandens, taigi, buvau pasiųsta vandens. Susiradau apdužusį dubenį ir patraukiau prie upės vandens. Tuo vandeniu bandžiau pagirdyti nukentėjusiuosius.

Vos gurkštelėję jie numirdavo. Žmonės mirė vienas paskui kitą.

Buvo vasara. Gelbstintis nuo lervų ir siaubingo kvapo, kūnus reikėjo tuojau pat deginti. Mirę žmonės buvo suversti į koledžo baseiną ir sudeginti pasinaudojant medžio atliekomis.

Nustatyti tų žmonių tapatybę buvo neįmanoma. Jie mirė ne kaip žmonės.

Viliuosi, kad būsimoms kartoms neteks patirti ko nors panašaus. Privalome neleisti, kad tie branduoliniai ginklai būtų panaudoti.

Tai taiką kuriančių žmonių uždavinys. Nors ir gyvename skirtingose šalyse ir kalbame skirtingomis kalbomis, mūsų troškimas gyventi taikoje yra vienodas.“