Nuostabus radinys – tikėtina, jog iš tų laikų, apie kuriuos pasakoja karaliaus Artūro legendos

Naujame tyrime teigiama, kad į britų karališkuosius kapus, datuojamus nuo V iki VII mūsų eros amžiaus, iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys – galbūt todėl, kad jie nebuvo įmantrūs ir juose nebuvo vertingų įkapių.

Tyrime iš naujo analizuojami archeologiniai radiniai iš mažai žinomo britų istorijos laikotarpio tarp romėnų valdymo pabaigos ir vėlyvųjų anglosaksų karalysčių – laikotarpį, apie kurį pasakojama legendose apie karalių Artūrą.

Naujajame tyrime, kurį atliko Jungtinės Karalystės Redingo universiteto archeologijos ir istorijos profesorius emeritas Kenas Darkas, maždaug 20 laidojimo vietų vakarų Anglijoje ir Velse, įskaitant dabartines Anglijos Somerseto ir Kornvalio grafystes, aptikta iki 65 britų karalių ir jų šeimų kapų – valdovų, valdžiusių po romėnų pasitraukimo.

Po romėnų eros pabaigos Britanijoje V a. pradžioje britai šimtmečius toliau valdė dabartinės Anglijos vakarus, Velsą ir dalį Škotijos – o rytuose įsikūrė įsiveržę anglosaksai.

Tačiau nors to meto anglosaksų valdovai buvo laidojami su brangiomis ir puošniomis įkapėmis, krikščionys britai galėjo tai laikyti pagoniška praktika, mano K.Darkas.

Atrodo, kad britai savo karališkuosius asmenis laidojo be ypatingų įkapių, paprastuose kapuose be akmeninių užrašų, šalia paprastų krikščionių kapų – nors daugelis karališkųjų kapų buvo aptverti stačiakampiais grioviais ir tikriausiai aptverti tvorele, kuri ilgainiui sunyko, sako mokslininkas.

K.Darkas, kuris šiuo metu dirba Navaros universitete Ispanijoje, yra šį mėnesį žurnale „Journal of the Royal Society of Antiquaries of Ireland“ paskelbto tyrimo autorius.

„Karališkieji kapai yra labai standartizuoti, – pasakoja jis. – Jie kažkiek skiriasi tarpusavyje, kaip ir paprasti kapai – vieni yra didesni, kiti mažesni, vienuose yra tik vienas palaidojimas centre, o kituose būna du ar trys“.

Poromėninė Didžioji Britanija

Romėnų valdymas Britanijoje truko nuo 43 m. mūsų eros metais imperatoriaus Klaudijaus įvykdytos romėnų invazijos iki maždaug 410 m., kai paskutiniai romėnų kariai buvo atšaukti į Galiją (dabartinę Prancūziją). Atšaukimas įvyko dėl vidinių Romos imperijos sukilimų ir germanų genčių invazijų. Tiesa, Romos generolas Julijus Cezaris dar 55 m. pr.m.e. ir 54 m. pr.m.e. buvo įsiveržęs į pietų Britaniją, bet tada dar neįtvirtino nuolatinės romėnų valdžios saloje.

V-VII a. krikščioniškieji britai valdė dabartinės vakarų Anglijos ir Velso teritoriją kaip mažų karalysčių, kurios bandė tęsti krikščioniškąsias romėnų tradicijas, kratinį. Tuo pačiu laikotarpiu pagoniškos germanų gentys – anglai, saksai ir jutai, kilę iš Europos šiaurės – įsiveržė į rytinę šalies dalį ir joje apsigyveno.

Šiuo laikotarpiu ir buvo sukurtos legendos apie karalių Artūrą, kuris neva buvo britas ir krikščionis – nors dauguma istorikų mano, kad joks konkretus karalius Artūras iš tikrųjų niekada neegzistavo. Tačiau K.Darkas daro prielaidą, kad realus asmuo arba išgalvotas šio vardo herojus VI a. jau buvo žinomas – nes ankstesniuose mokslininko tyrimuose teigiama, kad tuo metu tarp britų ir airių karališkųjų šeimų staiga padaugėjo Artūro vardo panaudojimo atvejų.

K.Darkas savo tyrimą pradėjo siekdamas įminti seniai žinomą archeologinę mįslę: nors žinota, kad šiuo laikotarpiu gyveno daug britų karalių, beveik nė vienas jų kapų nebuvo surastas.

Iki šio tyrimo buvo žinomas tik vieno šios epochos britų karaliaus palaidojimas, aptiktas Velso šiaurės vakaruose. Užrašas ant antkapio nurodė ten palaidotą asmenį kaip Katamaną (velsietiškai Cadfan) ir skelbė, kad jis buvo karalius (lotyniškai „rex“).

Tačiau Katamanas prieš mirtį galimai nusišalino nuo karaliaus pareigų ir tapo vienuoliu, o užrašo formuluotė leidžia manyti, kad kapas įamžintas dėl jo – kaip vienuolio – statuso, teigia K.Darkas.

Tuo tarpu yra rasti mažiausiai devyni to laikotarpio anglosaksų valdovų kapai – tarp jų ir garsusis laivinis Saton Hu kapas netoli rytinės Anglijos pakrantės.

Karališkieji kapai

Norėdamas įminti šią paslaptį, K.Darkas peržiūrėjo anksčiau atliktus archeologinius tyrimus, kuriais buvo tyrinėjama tūkstančiai šio laikotarpio kapų vakarų Britanijoje ir Airijoje.

Mokslininko tyrimas parodė, kad britų karališkieji kapai buvo ankstyvųjų krikščionių kapinėse. Nors jie buvo pažymėti kaip aukšto rango žmonių kapai, palyginus su puošniais pagonių kapais, šios kapavietės atrodė labai kuklios – ir nė vienoje jų nebuvo akmenų su užrašais, nurodančiais, kas čia palaidota.

Išoriniai aptvarai buvo įvairaus dydžio, kai kuriuose iš kapų buvo iki keturių palaidojimų, tačiau paprastai jų skersmuo siekė nuo 4 iki 9 m, o ilgis – iki 9 m.

„Turime daugybę palaidojimų, kurie visi yra vienodi – ir tik nedidelė mažuma tų palaidojimų yra pažymėti kaip aukštesnio statuso nei kiti, – sako K.Darkas. – Kai nėra kitų galimų kandidatų, man atrodo, kad tai gana geras argumentas, jog tai ir yra „dingę“ karališkieji palaidojimai“.

Vienoje Tintagelio vietovėje, pusiasalyje Kornvalio pakrantėje, kuris nuo seno siejamas su poromėninių laikų britų karališkosiomis šeimomis ir legendomis apie karalių Artūrą, penki, kaip manoma, britų karališkieji kapai ankstyvųjų krikščionių kapinėse buvo kiek kitokie. Kiekvieną jų dengė žemės pylimas – galbūt todėl, kad Airijos karališkieji kapai taip pat buvo dengiami pylimais, vadinamais „ferta“, spėja mokslininkas. Po romėnų eros britai turėjo glaudžių ryšių su keltiškąja Airija. Senovės airiai ir britai buvo kilę iš keltų ir kalbėjo panašiomis kalbomis.

Tačiau šis kapų modelis, kai karališkieji palaidojimai yra aptvaro (paprastai stačiakampio formos, bet kartais ir apskritimo) centre, atrodo, yra sukurtas krikščionių, vėlyvaisiais romėnų valdomos Britanijos laikais.

„Aptverto kapo tradicija kilo tiesiai iš vėlyvosios Romos laidojimo praktikos, – sako archeologas. – Ir tai yra gera priežastis, kodėl jų yra Britanijoje, bet ne Airijoje – nes Britanija buvo Romos imperijos dalis, o Airija – ne“.

Nors ankstesniuose tyrimuose buvo pastebėta, kad aptvertuose kapuose, kaip manoma, buvo laidojami aukštą socialinį statusą turintys žmonės, tačiau vis dėlto ne karaliai – be to, archeologai tikėjosi, kad karališkus palaidojimus dengs žemės pylimai arba jie bus pažymėti užrašais ant akmenų – vis dėlto K.Darkas mano, kad čia vis dėlto ilsisi britų karalysčių valdovai. „Teigiu, kad ši laidojimo praktika buvo specifiškai karališka“, – įsitikinęs jis.

Parengta pagal „Live Science“.