Česlovas Iškauskas. Molotovo–Ribbentropo paktas: tada ir šiandien

Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijos įtakon tuomet pateko Lietuva ir vakarų Lenkija.

Kaip nurodo „Wikipedia“, dažnai klaidingai manoma, kad pagal Molotovo–Ribbentropo paktą Lietuva turėjo atitekti Rusijai. Tikrai, iš pradžių SSRS ir Vokietija Lietuvą sutarė priskirti Vokietijos interesų zonai, bet 1939 m. rugsėjo 28 d., jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija ir SSRS pasirašė kitą sutartį, pagal kurią Lietuva atiduota Sovietų Sąjungos įtakon.

Kadaise buvę slapti dokumentai šiandien studijuojami kiekvienoje Lietuvos mokykloje. Prieš kelerius metus istorikas Kęstutis Kasparas savaitraštyje „XXI amžius“ pasidalijo kai kuriomis mintimis šia tema. Vertinimą paskatino kelių Rusijos istorikų „kompetentingi atsakymai į istorines limitrofų pretenzijas“, pareikšti 2007 metų pradžioje Maskvoje. Šie atsakymai parengti esą dėl „nesibaigiančių Baltijos šalių istorikų pastangų peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo išdavas, bandant parodyti SSRS ir rusų tautą kaip agresorius, įtvirtinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos visuomenės sąmonėje „sovietinės okupacijos“ koncepciją ir „eksportuoti“ jos ideologinį pagrindą į Gruziją, Moldovą, Azerbaidžaną ir Ukrainą, populiarinti ją ir Vakaruose, ir Rusijoje“. Rusijos istorikai taip pat konstatavo, kad diduma Baltijos šalių istorikų yra „įtraukti į suderintą ir griežtą“ valdžios ir mokslo santykių schemą, kuria siekiama „pseudo istoriniais“ argumentais sustiprinti antirusišką oficialiąją Talino, Rygos ir Vilniaus politiką.

Netrukus pasirodysiančioje knygoje „Aukštai šaltos žvaigždės“ žinomas istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas taip pat aprašo Molotovo–Ribbentropo pakto atsiradimo peripetijas ir padarinius. Jis mano, kad jei šios sutarties ir nebūtų buvę, kilus karui Lietuva vis tiek būtų atsidūrusi tarp dviejų režimų. Jai būtų tekę pasirinkti, kurioje pusėje kovoti, nes tuomet neutralių šalių nebuvo. Istorikas teigia, kad Adolfo Hitlerio ryžtą praėjus savaitei po pakto pasirašymo pradėti karą paskatino ne visai tiksli informacija, kurią fiureriui teikė Vokietijos žvalgybos vadovas admirolas Vilhelmas Canaris. Esą A. Hitleriui reikėjo pirmam užpulti SSRS, kad ne Stalinas, o Anglija ir JAV, išsipildžius blogiausiam scenarijui, užkariautų Vokietiją.

Gal ir naivūs tokie lūkesčiai, bet – kodėl gi ne? Fiurerio aplinka jau nuo pat pirmųjų karo dienų galvojo apie savo likimą, kaip besibaigtų karas, ypač įvykus jo persilaužimui prie Maskvos, o dar vėliau – atsidarius 2-ajam frontui Vakaruose.

Lietuva, paprastai atsidurianti lyg ant slenksčio tarp Rytų ir Vakarų, iš pradžių nacius sutiko kaip išvaduotojus. Žmonės vylėsi, kad naciai išplėš Lietuvą iš bolševikų glėbio ir su vokiečiais vis tiek bus geriau negu su rusais. Pasak A. Eidinto, jau po pusmečio jie nusivylė nauja okupacija. A. Hitleris savo Rytų politikoje lietuviams jokių išlygų netaikė.

Čia galėtų atsirasti vienas „bet“. Jeigu Lietuva būtų kaip nors išvengusi 1940 m. politinio farso, prijungusio šalį prie SSRS, abiejų okupantų susirėmimas jai nebūtų buvęs toks skaudus. O dabar naciai Lietuvai taikė tokius pat represijų metodus kaip ir visai SSRS: juk Lietuva buvo sovietinės imperijos dalis... Kita vertus, Lietuvai išlikus nors teoriškai neutralia teritorija (pavyzdžiui, kaip Šveicarija), ji galbūt būtų išvengusi tiesioginių fronto linijų, vadinamojo Tėvynės karo baisumų, o galų gale – ir vienų, ir kitų okupantų žiaurumų.

Ginčytinas Molotovo–Ribbentropo pakto sudarymo ir Lietuvos likimo peripetijas papildo ką tik paskelbta buvusios SSRS užsienio žvalgybos tarnybos (UŽT) išslaptinta informacija, kad Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis tuomet buvo vienintelė pasiekiama Sovietų Sąjungos savigynos priemonė. Pranešime kaltinamos Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės, 1938 m. pasirašiusios Miuncheno susitarimą, nes jos pasikliovė sandėriu su A. Hitleriu, todėl sužlugdė 1939 m. rugpjūtį Maskvoje vykusias derybas dėl antihitlerinės koalicijos. Išslaptintų dokumentų rinkiniu „Baltijos šalys ir geopolitika“ Rusijos UŽT tikisi išplėsti skaitytojų sampratą apie praėjusio amžiaus ketvirto ir penkto dešimtmečių karinę politinę situaciją, kitaip sakant, pateisinti Rytų Europos pasidalijimą, o kartu ir pusę amžiaus trukusią Lietuvos okupaciją.

O kaipgi Molotovo–Ribbentropo paktas realizuojamas šiomis dienomis?

Atrodytų, šiandien naivu kalbėti apie dviejų Europos galybių suokalbį prieš 70 metų. Geopolitinė situacija dabar visai kitokia, pasaulio ir Europos „atramos“ centrai išsidėstę visai kitur, o ir interesai kitokie. Tačiau kol oficialūs Rusijos sluoksniai neigia sovietinę Baltijos šalių okupaciją ir ginasi nusikalstamai įtraukę Lietuvą į savo įtakos sferą, kuriami dokumentai, kurie dar labiau atriboja žmones nuo istorinių ano laikmečio realijų. Net tolimas šiems kraštams Portugalijos leidinys „Publico“ komentuoja Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo gegužės mėnesį pasirašytą įsaką „Dėl Komisijos prie Rusijos Federacijos prezidento sudarymo, siekiant užkirsti kelią mėginimams falsifikuoti istoriją Rusijos interesų nenaudai“. Maskva persekios tuos, kurie neigia SSRS pergalę Didžiajame Tėvynės kare ir iškraipo 1941–1945 m. karo faktus. Žinomas radikalas Vladimiras Žirinovskis, kurį cituoja portugalų leidinys, tiesiai šviesiai nurodė šio dokumento paskirtį. „Mes turime peržiūrėti visą Rusijos istoriją, pateikti tikrus duomenis ir papasakoti juos teigiama Rusijai prasme: kas yra mūsų išorės priešai, kiek Vakarai kovojo ir kovoja su mumis iki šiol“, – sakė jis. Žinomas Rusijos istorikas Rojus Medvedevas teigiamai vertina komisijos sudarymą, tačiau perspėja dėl galimybės pradėti ideologinį persekiojimą.

Kitaip sakant, Rusija ėmėsi teisinių priemonių užčiaupti burną tiems, kurie Molotovo–Ribbentropo pakto sudaryme ir Europos padalijime įžvelgia prielaidas nusikaltimui prieš žmoniją ir sudarytas sąlygas okupacijoms. Vokiečių laikraštis „Frankfurter Allgemeine“ gegužę pateikė tik vieną šio suokalbio atspindį šių dienų geopolitiniame žemėlapyje: prieš ketverius metus buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis ir tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas priėmė sprendimą dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu, apeinant kone visas valstybes, įsikūrusias prie Baltijos. Šis susitarimas buvo pavadintas „Putino–Schroederio paktu“ – su užuomina į Molotovo–Ribbentropo paktą.

Ne paslaptis, kad šis paktas ir naujajame tūkstantmetyje veikia nuo Suomijos (Skandinavijos) iki pat Juodosios jūros ir dar toliau. Vyksta sunkios varžytynės dėl įtakos Vidurio Azijoje, Kaukaze, Ukrainoje, Baltijos jūros regione. Niekas nežino apie slaptus sandėrius tarp Rytų ir Vakarų, tarp Rusijos ir atskirų Vakarų Europos valstybių bei JAV. Gal kada paaiškės – vėl po pusšimčio ar daugiau metų – ir jų nusikalstamas, okupacinis ir smurtinis pobūdis mažų šalių atžvilgiu...