Maloniausias matematikoje – nustebimo jausmas

Tačiau tikslo tapti matematiku jis teigia niekada neturėjęs, o šiuo keliu pasuko, galima sakyti, atsitiktinai. Vyresnėse klasėse jis itin domėjosi fizika, reliatyvumo teorija, o čia be matematikos neapsieisi. Baigęs mokyklą D.Surgailis be didesnių svarstymų įstojo į Kauno politechnikos institutą. “Sovietiniais laikais jauni žmonės buvo siunčiami į sovietinę armiją, tai aš įstojau į KPI”, – pasakoja D.Surgailis. Ir tuomet – dar vienas atsitiktinumas, tiksliau, dviejų – KPI ir VU – rektorių sąmokslas, ir D.Surgailis atsidūrė Vilniuje. “Kazimieras Baršauskas ir Jonas Kubilius susitarė, kad atrinks grupę žmonių ir juos perves į Vilnių aukšto lygio matematikos studijoms – tai jiedu padarė pusiau legaliai. Taip su kitais pakliuvau į sostinę, nuo ko viskas ir prasidėjo”, – šypsodamasis pasakoja D.Surgailis.

Beje, profesorius įsitikinęs, kad daug kas žmogaus gyvenime priklauso būtent nuo aplinkybių, o joms susiklosčius skirtingai, tas pats žmogus gali tapti ir menininku, ir matematiku – nelygu kuria linkme jis nueis. D.Surgailis, kurio dėdė yra garsus dailininkas, teigia ir pats jaučiąs polinkį menui, pavyzdžiui, vaikystėje bandė mokytis skambinti pianinu, o matematikos nelaiko vienintele turėta galimybe. “Jei būčiau likęs KPI, tikriausiai būčiau inžinierius, ir gal visai neblogas”, – svarsto D.Surgailis, netikintis, kad žmogaus profesija yra iš anksto kažkieno aukštai sugalvota.

Juk dėl to, kad jis gilinosi ne į kokią kitą matematikos šaką, o būtent į tikimybių teoriją, irgi “kaltos” aplinkybės. “Profesorius Kubilius kūrė tikimybių teorijos mokyklą, institute įkūrė grupę, kurioje buvo ir prof. Vytautas Statulevičius, ir mano vadovas Bronius Grigelionis. O jie daug nukrypti į šoną neleido. Juk yra ir kitų matematikos sričių, bet studentams buvo paaiškinta, kad čia nėra kur kitur eiti”, – prisimena D.Surgailis.

Rasti savo vietą prireikė 40 metų

Kuklumu pasižymintis D.Surgailis savo mokslinę karjerą vadina standartine – iš pradžių disertacija, paskui darbas moksliniame institute ir dėstymas. Tačiau tol, kol tapo aukščiausio lygio matematiku, praėjo nemažai metų. “Negaliu sakyti, kad labai lengvai pavyko prasimušti į atitinkamą lygį matematikoje. Disertaciją apgyniau greitai, bet paskui prireikė bemaž 40 metų, kol suradau savo nišą. Užtat dabar darbas tikrai teikia malonumą ir džiaugsmą”, – vienu sakiniu kelių dešimtmečių pastangas paprastai įvertina profesorius, neminėdamas nei už darbus gautų Lietuvos mokslo premijų, nei karjeros laiptų institute, nei tarptautinio pripažinimo už unikalius išradimus, dabar plačiai taikomus ir praktiškai.

Paklaustas, kuriais savo darbais ir laimėjimais jis pats labiausiai didžiuojasi, D.Surgailis prisimena kelis svarbiausius įvykius, kuriuos, sako, nupasakoti be matematinių terminų būtų beveik neįmanoma.

Vienas jų – kaip tik pernai drauge su kolega iš Prancūzijos publikuotas darbas apie visiškai naują atsitiktinių kreivių arba labai nereguliarių kreivių šiurkštumo indeksą. “Jei kreivės yra visiškai chaotiškos, jų aprašyti įprastiniais terminais neįmanoma, bet įmanoma išmatuoti, kaip jos osciliuoja – siūbuoja tai į vieną, tai į kitą pusę. O tai žinoti labai svarbu, nes, pavyzdžiui, cunamiai ir kiti gamtos reiškiniai kaip tik tokie ir būna – chaotiški, atsitiktiniai ir nereguliarūs”, – savo idėja didžiuojasi mokslininkas.

Kaip vieną svarbesnių įvykių jis mini ir prieš 20 metų “atrastą” estų matematiką Taivo Arraką. “Tai buvo daugiau jo, o ne mano idėjos, bet aš vienas pirmųjų pastebėjau, kokios jos vertingos ir unikalios”, – teigia D.Surgailis, prisimenantis bendrą darbą su šiuo mokslininku ir kaip sudėtingą, ir kaip be galo įdomų ir originalų. “Skaitytojams tai turbūt nebus labai įdomios detalės, bet man tai buvo neįkainojama patirtis, leidusi patirti tikrą nustebimą, kuris matematikos moksle yra labai svarbus”, – aiškina D.Surgailis. Jis sako tuomet supratęs, jog galima labai nuodugniai suprasti, išmanyti kokį nors dalyką, ir tik tada įmanoma jį patobulinti ir pagerinti. Tačiau kartais, profesoriaus teigimu, pirmiau šauna kokia visiškai nauja originali idėja ir tik paskui pasidaro viskas aišku. “Ta nuostaba yra akimirkos, bet dėl jų verta stengtis”, – pabrėžia matematikas.

Malonių akimirkų matematiko profesijoje esama ir daugiau. Tuomet, kai atrandamas sudėtingas sprendimas, ar net tada, kai pavyksta nuspėti, kuris būdas yra klaidingas ir sutaupyti laiko išvengiant aklavietės. Malonu ir tada, kai gimsta straipsnis, išleidžiama knyga. Štai kaip tik netrukus pasirodys D.Surgailio ir kitų dviejų autorių knyga, kuri dar prieš metus atrodė neužbaigiamas, tiesiog amžinas darbas. “Trise prie jos dirbome beveik aštuonerius metus ir kartais atrodydavo, kad niekada jos nebaigsime, nes vienam ką nors pataisius, tuoj nepatenkinti būdavo kiti. Bet galiausiai, regis, visi trys esame patenkinti”, – nelengvą knygų autoriaus darbą atskleidžia D.Surgailis.

Kita vertus, kaip vieną maloniausių dalykų savo darbe jis laiko būtent bendravimą su žmonėmis. D.Surgailio bendraautorių sąrašas siekia bene trisdešimt, o tai, pasak profesoriaus, matematikoje labai didelis skaičius.

Pašnekovas prisipažįsta, kad bet koks darbas, nors ir labai individualus, pasidaro svarbesnis, jei jis įdomus ne tik sau pačiam. “Bendravimas suteikia naujų idėjų, leidžia save palyginti su kitais, galų gale – stimuliuoja. Norisi, kad darbas būtų ne tavo vieno interesas, kad visi manytų panašiai. Kito žmogaus dėmesys į tavo darbą užkrečia”, – gyvai pasakoja D.Surgailis.

Tačiau čia pat prisipažįsta, kad dirbti, priešingai nei kiti kolegos, jis labiau mėgsta vienas, o tik paskui aptaria rezultatus su kitais. “Dėl to man geriausia dirbti namie – kitiems svarbu kasdien eiti į institutą, bendrauti, o man norisi išjungti telefoną ir susikoncentruoti”, – prisipažįsta mokslininkas, kuris net konferencijų užsienyje metu dažniausiai dirba ne drauge su visais, o savo viešbučio kambaryje.

Jaučiasi laisvosios profesijos atstovu

Beje, galimybę dirbti namie D.Surgailis vadina didžiausiu savo profesijos pranašumu. Tiesa, ketvirčiu etato jis dirba kaip dėstytojas, tačiau tai užima palyginti nedaug laiko – vos dieną per savaitę ir tik vieną, rudens, semestrą. Tad svarbiausias profesoriaus darbas yra mokslo tiriamasis.

“O šis darbas yra labai malonus, nes galiu pats planuoti savo laiką. Atsikeli iš ryto, ir visa diena prieš akis, visa tau. Šia prasme man tikrai labai pasisekė, nes galiu daryti ką noriu, ir niekas negali nieko pasakyti. Manau, kad mokslininkai yra laisvųjų profesijų atstovai”, – šypsosi D.Surgailis.

Profesoriaus dienos ritualas prasideda nuo puodelio kavos, kurį gurkšnodamas jis jau pardeda mąstyti apie uždavinį ar straipsnį. Tiesa, nors sako dažnai apie matematiką galvojąs ne tik prie kavos, bet net pabudęs naktį, tačiau ponas Donatas gana griežtai planuoja laiką – su pertraukėlėmis dirba maždaug šešias valandas per dieną, ir niekada nepamiršta laisvalaikio ir itin mėgstamo bėgiojimo. O būna dienų, kai visą savo laiką jis skiria tik bendravimui su žmona, vaikais ir anūkais.

Beje, D.Surgailis pastebi, kad matematikai, priešingai nei galėtume pamanyti, moka itin turiningai leisti savo laisvalaikį. “Kad dirbtų galva, turi dirbti kojos”, – teigia mokslininkas, leisdamas suprasti, kad kojos šiuo atveju reiškia bet kokią kitą veiklą nei intensyvus mąstymas.

Jis teigia, esą tarp jo kolegų matematikų yra ir šuolių su parašiutu entuziastų, ir fotografų ar su užsidegimu lankančių pramoginius šokius. “Žinoma, yra ir žaidžiančiųjų šachmatais, tačiau yra matematikų, kurie mano, kad šachmatai – didžiausia blogybė”, – dėsto profesorius. Jis teigia, kad ir prof. Kubilius nemėgo nei šachmatininkų, nei pačių šachmatų, nes manė, esą jei žmogus kvaršina galvą prie matematikos uždavinio, o paskui jam dar lieka energijos gilintis į šachmatus, jis viso savęs neatiduoda matematikai.

D.Surgailis ir pats nelabai simpatizuoja šachmatams. “Nes jei žaidžiu, tai visada pralaimiu”, – juokiasi profesorius, kurio matematinių pralaimėjimų sąrašas, regis, tuo ir baigiasi.