Fildso medalininkas Cedricas Villani: "Žmogaus smegenims matematika - svetima"

Neseniai išleista jo autobiografinė knyga "Teoremos gimimas: matematinis nuotykis" (Birth of a Theorem: A Mathematical Adventure). "The Telegraph" pateikia keletą šio neeilinio mokslininko gyvenimo ir pasaulėžiūros detalių.

Kasdienybė

C. Villani su metais jaunesne žmona, biologe Claire ir dviem vaikais gyvena Paryžiaus priemiestyje. "Kai išgarsėjau, kasdienybės mano gyvenime beveik nebeliko. Vis dėlto, jei esu namie, keliuosi 7 valandą ryto, kartu su vaikais. Pusryčiams mėgstu šiltą pieną, pageidautina maksimalaus riebumo ir nepasterizuotą. Juo užgeriu džemu apteptus duoniukus. Po pusryčių važiuoju į Paryžių dirbti.

Aprangos kodas

Visada vilkiu trijų dalių kostiumą, ryšiu aksomo kaklaskarę, nešiojuos kišeninį laikrodį ir segiu sagę – kiekvieną mielą dieną, net jei būnu namie. Taip rengtis pradėjau eksperimentuodamas dar tai laikais, kai buvau savo universiteto studentų sąjungos prezidentas. Taip ir įpratau. Žmonės dažnai galvoja, kad aš – koks nors poetas ar muzikantas. Tai puiki proga užmegzti pokalbį. Mano kūnas taip įprato prie kostiumo, kad juo vilkiu net Afrikoje. Be kostiumo būnu tik miegodamas ir sportuodamas. Beje, sportuoju jau gerokai mažiau – stalo tenisą gerokai apleidau.

"Dinozauras"

Vaikystėje nepaprastai žavėjaus dinozaurais. Manau, esu perskaitęs apie juos viską, kas yra išleista plačiosioms skaitytojų masėms. 17-os apsigyvenęs Paryžiuje, nusipirkau žaislinį dimetrodoną, vardu Filiberas. Moksliniu požiūriu jis nėra dinozauras, nes dimetrodonai išnyko dar prieš Juros periodą. Bet jis labai panašus į dinozaurą.

Filiberas buvo mano bičiulis. Nešiodavaus jį savo krepšyje, o krepšį palikdavau šiek tiek pradarytą – kad jam būtų kuo kvėpuoti. O kai jį palikdavau vieną patalpoje, pasirūpindavau, kad jam nebūtų nuobodu ir atversdavau jam kokią nors matematikos knygą. Po daugelio metų sužinojau, kad vienas mano dievaičių – Alanas Turingas – studijuodamas panašiai elgėsi su savo meškiuku.

Vorai

Sages su didžiuliais vorais segiu jau pastaruosius dešimt metų. Bet niekam nepasakoju kodėl. Buvo toks nutikimas, ir viskas. Tai – mano paslaptis. Neabejoju, kad ši mano aprangos detalė apaugusi mitais ir legendomis. Sagių su vorais iš viso turiu daugiau kaip 30. Jos – iš viso pasaulio. Daugelis jų sukurtos ir pagamintos specialiai man. O darbo kabinete turiu tarantulo iškamšą.

Augintiniai

Namie laikome aštuonis triušius, penkias vištas ir katiną. Žmona ir vaikai prižiūri sodą. Vaikai beprotiškai domisi gyvūnėliais. Jie tiesiog pakerėti gyvybės procesų: reprodukcijos, išgyvenimo ir panašių dalykų. Manau, kad tai nuostabu – vaikams labai svarbu tai pamatyti patiems, savo akimis. Na, o mūsų vištos kas rytą padeda šviežių kiaušinių.

Rubiko kubas

Daugelis manęs teiraujasi, ar mano vaikai paveldėjo matematinių gabumų. Nekenčiu šito klausimo. Aš pats esu dviejų literatūros profesorių vaikas. Todėl žinoti, kas vaikui bus įdomu, neįmanoma. Reikia leisti jam tyrinėti. Jei atvirai, mano vaikai, kuriems 14 ir 11 metų, gerokai lenkia mane rankų miklumu. Abu jie – Rubiko kubų maniakai.

Kaukė

Pusę šios paslaptingos kaukės man padovanojo Lad'AM – viena tokia geros valios akademinė trupė Paryžiuje, kuri gatvėse triukus demonstruoja naudodamiesi literatūra ir matematika. Ant kaukės užrašytas skaičius 284.

Mokymas

Žmogaus smegenims matematika yra gana svetimas dalykas – žmogaus smegenims artimesnė kalba ir pasakojimai. Kai rengiu viešas paskaitas, jas visada pradedu kokiu nors pasakojimu, į kurį įpinu matematikos. Pavyzdžiui, jei aiškindamas matematikos subtilybes galiu paaiškinti, kaip šikšnosparnis susiranda maisto, žmonėms tokia paskaita bus įdomesnė. Todėl mano paskaitose apstu užuominų į dainas, istorijas ir kino filmus. Beje, esu vienas iš komiksų knygos bendraautorių – ją kuriu kartu su vienu prancūzų grafiku. Vienas tos knygos personažų – Alanas Turingas. Tačiau suprasti ir studijuoti matematiką yra nepaprastai svarbu – ypač dabar, kompiuterių eroje.

Afrika

Afriką atradau visai neseniai. Keista, tačiau Vakarų pasaulyje egzistuoja įsitikinimas, kad Afrikai reikia mūsų pagalbos. O jei atvirai, mano karjerai įtakos turėjo vieno matematiko iš Benino pagalba. Jis dabar dėsto Atlantoje. Aš esu Alžyro pabėgėlių sūnus, bet Afrikoje esu lankęsis labai retai. Prieš penkerius metus kolega iš Benino pakvietė mane skaityti paskaitą vasaros mokykloje. Nuo tada važiuoju ten kiekvieną vasarą. Afrikos vaikų džiaugsmas ir mokymosi entuziazmas žymiai didesnis nei vakaruose. Esu aktyviai įsitraukęs į matematikos populiarinimą Senegale, Kamerūne, Nigerijoje, Benine.

Fildso medalis

Mintis apie jį kirba kiekvieno matematiko galvoje. Nemaniau, kad jis man pasiekiamas. Tačiau iki jo įteikimo likus keleriems metams man taip jau nebeatrodė. Fildso medalio įteikimo ceremonija rengiama kas ketverius metus vis kitame mieste. Tarptautinio matematikų kongreso sprendimu, šis medalis įteikiamas ne daugiau kaip keturiems asmenims, kurie turi būti ne vyresni nei 40-ies.

Aš tokiu buvau apdovanotas Haidarabade (Indija) 2010 m., kai man buvo 36-eri. Tai buvo paskutinis mano šansas pelnyti šį apdovanojimą. Medalis yra aštuoni karatai elektrumo (dar vadinamo elektronu – aukso ir sidabro lydinys), padengto 24 karatais aukso. Vienoje medalio pusėje – Archimedo atvaizdas. Gavus šį apdovanojimą atsivėrė labai daug durų – mane pradėjo kviesti skaityti paskaitas visame pasaulyje.

Gömböc