Bręsta revoliucija vėžio gydyme? Mokslininkai aptiko būdą, kaip priversti auglius susinaikinti

MYC genas iš tikrųjų reguliuoja įprastą ląstelių augimą. Kuomet jis mutuoja, prasideda grandininė reakcija ir išsivysto vėžys. Šiuo metu nėra jokių gydymo būdų, nutaikytų prieš mutavusį MYC. Ankstesni tyrimai koncentravosi į kitas grandininės reakcijos dalis, tačiau pats MYC genas gydymui liko nepasiekiamas. Pensilvanijos Universiteto mokslininkai ankstesniame tyrime parodė, kad PERK raidėmis žymima kinazė (osfotransferazių poklasio fermentas) aktyvuoja ATF4 baltymą. Tačiau PERK blokavimas nesustabdo auglių augimo.

Mokslininkai ilgai suko galvą, kad suprastų ryšį tarp MYC, PERK ir ATF4. Genaz, kinazė ir baltymas, atrodo, turėtų būti susiję tiesiogine grandine, tačiau pašalinus viduriniąją grandį (PERK), augliai nenustoja augę. Tai padėjo mokslininkams suprasti, kad MYC valdo ir antrą procesą, kuris skatina auglių augimą. Ši antroji grandinė veikia lygiagrečiai pirmajai, tik jos centre yra kita kinazė, žymima raidėmis GCN2.

Taigi, tai išsiaiškinę mokslininkai suprato, kad tokių grandinių gali būti ir daugiau, tačiau visos jos susijungia dviejuose taškuose - MYC ir ATF4. Vaistų, veikiančių MYC geną, niekam nepavyko sukurti, todėl lieka taikytis į ATF4 baltymą. Pirminiai bandymai su pelėmis jau davė labai gerų rezultatų.

Mokslininkai išsiaiškino, kad ATF4 kontroliuoja kito baltymo 4E-BP gamybą. Kuomet iš pelių ląstelių buvo pašalintas ATF4, 4E-BP gamyba nesustojo. Šių baltymų pasidarė tiek daug, kad ląstelės mirė nuo streso. Tai pelėse sunaikino limfomos ir storosios žarnos vėžio auglius. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad nuo MYC geno priklausančiuose augliuose ATF4 ir 4E-BP baltymų koncentracija yra žymiai didesnė - tai dar kartą patvirtina mokslininkų įsitikinimą, kad tai yra geras taikinys naujiems vėžio gydymo metodams.

„Šis tyrimas rodo potencialų ATF4 baltymą veikiančių vaistų poveikį nuo MYC priklausančiuose augliuose. Mes tai jau tiriame. Taip pat norime patvirtinti, kad toks gydymas neturėtų stipraus nenumatyto nepageidaujamo poveikio“, tyrimą pakomentavo pagrindinė autorė Feven Tameire.