Šalis, kur mokslo darbų „kepimas“ yra verslas

Bet toks pinigų lietus nėra įdomiausia šios istorijos dalis – nors Kinija daugiausiai garsėja piratinių DVD diskų ir falsifikuotų dizainerių rūbų gamyba, šiuo atveju nusikaltėliai gamino kur kas intelektualesnį produktą: padirbtus mokslinius straipsnius, kuriuos pardavinėjo akademinės bendruomenės nariams, o taip pat leido tikrų medicininių žurnalų falsifikuotas versijas, kuriose norintys statistinių taškų mokslininkai galėdavo išsipirkti vietas publikacijoms.

Kinijai aktyviai siekiant prisigretinti prie mokslo pasaulyje stipriausių valstybių, aukso gyslą užčiuopė ir nusikalstamas pasaulis: tam pagrindo suteikia faktas, kad mokslinių tyrimų dotacijos ir akademiniai paaukštinimai skiriami ne pagal originalių mokslinių tyrimų kokybę, o pagal publikacijų kiekį. Todėl šioje šalyje išsivystė ištisa plagijavimo, išgalvotų mokslinių tyrimų ir netikrų recenzuojamų žurnalų pramonė. Wuhano universiteto skaičiavimais, šios rinkos vertė 2009 metais buvo 150 mln. JAV dolerių. Lyginant su 2007 m., ji išaugo penkeriopai.

Kinijos mokslininkai taip pat yra skatinami ir už tikrų, kokybiškų tyrimų atlikimą, taigi, auga ir aukštos kokybės tyrimų ir mokslininkų kiekis. Be to, sukčiavimas nėra retenybė ir kitų valstybių akademinėje bendruomenėje. Bet panašu, kad Kinijos mokslo sistema yra itin palanki terpė tokiam sukčiavimui.

Kinijos bendras mokslinis produktyvumas yra įspūdingas. Žemyninės Kinijos dalies mokslininkų straipsnių kiekis prestižiniuose mokslo žurnaluose, įtrauktuose į „Science Citation Index“ (SCI) sąrašą, kurį sudarinėja leidėjai „Thomson Reuters“, nuolat didėja. Nuo visiškai menkos dalies 2001 metais jų publikacijų procentinė dalis 2011 išaugo iki 9,5 procentų – daugiau mokslinių darbų šiuose žurnaluose publikuoja tik amerikiečiai, skelbia Kinijos Mokslinės ir techninės informacijos institutas. Nuo 2002 iki 2012 metų SCI žurnaluose buvo publikuota daugiau nei milijonas Kinijos mokslininkų straipsnių. Pagal citavimų skaičių jie kartu užėmė šeštą vietą. Žurnalas „Nature“ paskelbė, kad 2012 metais visuose 18 tai pačiai grupei priklausančių leidinių Kinijos mokslininkų publikacijų kiekis išaugo net 35 procentais, lyginant su 2011 metais. Žurnalo atstovai tikina, kad „tai papildo vis stiprėjantį rinkinį duomenų, jog Kinija sparčiai tampa pasauliniu mokslinių tyrimų ir publikacijų lyderiu“.

Tačiau 2010 metais tas pats žurnalas „Nature“ taip pat skelbė savo susirūpinimą, kad Kinijos moksliniuose tyrimuose klesti sukčiavimas – vieno Kinijos vyriausybės užsakyto tyrimo metu išaiškėjo, kad daugiau nei trečdalis iš 6000 mokslininkų, atstovaujančių šešioms stipriausioms Kinijos mokslinėms įstaigoms prisipažino, kad yra plagijavę, falsifikavę ar fabrikavę mokslinių tyrimų duomenis. Visi šios apklausos duomenys nebuvo paviešinti, todėl sudėtinga juos sąžiningai lyginti su vakarų šalyse vyraujančiomis tendencijomis. Net trečdalis vakarų šalių mokslininkų pripažįsta, kad atlikdami mokslinius darbus jie kartais būna nesąžiningi plačiausia šio žodžio prasme, tačiau rezultatų fabrikavimo ar falsifikavimo atvejus pripažino tik 2 procentai.

2012 metais JAV mokslinis žurnalas „Proceedings of the National Academy of Sciences“ publikavo tyrimą, kurio tikslas buvo suskaičiuoti mokslinių straipsnių atšaukimus ir palyginti, kurioms šalims labiausiai būdinga tokia gėdinga procedūra. Mokslininkai tvirtina, kad amerikietiškoje „PubMed“ duomenų bazėje, kurią prižiūri JAV Nacionaliniai sveikatos institutai, atšaukimų iš Indijos ir Kinijos kartu sudėjus buvo daugiau nei iš JAV, nors pastarosios valstybės mokslininkai publikavo kur kas daugiau mokslinių darbų, taigi, ir bendras atšaukimų dėl nesąžiningumo kiekis šiai šaliai buvo didžiausias. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad Kinija yra pirmaujanti valstybė pasaulyje pagal atšaukimus dėl dublikavimo – to paties mokslinio darbo publikavimo keliuose žurnaluose vienu metu. Pagal atšaukimus dėl sukčiavimo Kinija buvo ketvirta – ją aplenkė JAV, Vokietija ir Japonija.

Kinų mokslininkai savo ne visuomet sąžiningus kolegas skatino elgtis taip, kaip pridera tokią šlovingą istoriją turinčioje šalyje. „Akademinė korupcija pamažu graužia nuostabią, stiprią kultūrą, kurią mums prieš 5000 metų sukūrė protėviai“, - sakė Kinijos mokslų akademijos atstovas Linas Songqingas.

Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje, kai Kinija buvo vos bepradedanti grįžinėti į pasaulinį mokslo žemėlapį, publikavimo kreditų kiekis atrodė kaip visai neprastas nepolitinis mokslininkų vertinimo kriterijus. Tačiau šiais laikais šis statistikos pagrindu sukurtas standartas, lemiantis kas bus paaukštintas (nors iki šiol nemaža dalis paaukštinimų gaunama vien dėl asmeninių ryšių), tapo nemaža problema.

Pats vertingiausias statistinis rodiklis, pagal kurį galima įvertinti mokslininką, yra SCI žurnalų kreditai, ypač jei šių žurnalų „įtakos rodiklis“ (impact factor) yra aukštas. Aukštą įtakos rodiklį turi tie žurnalai, kuriuose publikuojami straipsniai yra dažniau cituojami kitų mokslininkų straipsniuose. SCI kreditai ir įtakos rodikliai yra naudojami kaip parametras vertinant kandidatus į daktaro laipsnį, akademinius paaukštinimus, dotacijas moksliniams tyrimams ir priedus prie atlyginimo. Kai kurie ambicingi profesoriai SCI kreditus kaupia stulbinančiu greičiu. Pavyzdžiui, vienas Ningbo universiteto profesorių iš Kinijos pietryčių per trejus metus publikavo net 82 straipsnius SCI žurnaluose. Bet tokių mokslinių darbų santykinį silpnumą rodo faktas, jog Kinija pagal vidutinių citavimų kiekį vienam SCI moksliniam darbui yra 14 vietoje pasaulyje, kitaip tariant, kiti mokslininkai nėra linkę cituoti kinų darbų.

Tyrimų kokybė dotacijų ir paaukštinimų skirstytojus domina ne visuomet. Pačių kinų tvirtinimu, kai kurie administratoriai nėra pakankamai kvalifikuoti, kad galėtų įvertinti tyrimų kokybę – jie yra biurokratai arba patys į administratoriaus postą pateko laikantis kiekybės, o ne kokybės kriterijų. Be to, administruojančios institucijos pačios yra vertinamos pagal publikacijų reitingus, taigi, universitetų ir fakultetų vadovai spaudžia mokslininkus publikuoti mokslo darbu, ypač SCI žurnaluose. Dėl to kai kuriose akademinėse srityse netgi pokštaujama, kad santrumpa SCI reiškia „Stupid Chinese Idea“ (kvaila kiniška idėja).

Neskaidrus mokslas domina ir politikus

Dėl neprognozuojamos skatinimų sistemos kai kuriems Kinijos mokslininkams, institucijoms, kurioms jie atstovauja ir visai šaliai apskritai teko patirti nemažai gėdos. 2009 metais recenzuojamas birtų žurnalas „Acta Crystallographica Section E“ buvo priverstas atšaukti 70 mokslo darbų, kurių bendraautoriai buvo du Jinggangshan universiteto mokslininkai, mat šie gudruoliai falsifikavo duomenis, kuriais remtasi visuose šiuose straipsniuose. Po šios atšaukimų audros kitas britų recenzuojamas žurnalas, prestižinis „The Lancet“ publikavo straipsnį, kuriuo skatino Kiniją imtis griežtesnių veiksmų, kuriais būtų mažinamas sukčiavimas mokslo srityje. Tačiau daugeliu sukčiavimo atvejų tokie veiksmai yra slepiami institucijų lygmenyje – tai yra bendras interesas.

Piratinių recenzuojamų medicininių žurnalų versliukas, kuris buvo išaiškintas Pekine, rodo, jog egzistuoja ir išsivysčiusi publikavimo ne SCI žurnaluose rinka. Straipsnio patalpinimas tokiame netikrame žurnale gali kainuoti iki 1650 litų. Sukčių sukurpto straipsnio kaina – iki 650 litų. Policija tikina, kad nuo 2009 metų (t. y., maždaug per ketverius metus) šie apsukruoliai uždirbo kelis milijonus juanių (1 juanio vertė – 41 lietuviškas centas). Dažniausiai sukčių klientai būdavo paaukštinimo siekiantys medicinos srities mokslininkai, rašo "The Economist".

Kai kurie politikai taip pat nevengia siekti karjeros per nusipirktus akademinius pasiekimus: buvęs Kinijos geležinkelių ministerijos pareigūnas Zhangas Shuguangas šį mėnesį teisme prisipažino beveik pusę iš 20 mln. litų, gautų kyšių pavidalu, išleido siekdamas išrinkimo į Kinijos mokslų akademiją. Manoma, kad pinigai buvo leidžiami perkant balsus ir samdant grupes rašytojų, kurie jo vardu rašytų knygas. Z. Shuguangas, mokslo bendruomenėje vertinamas kaip ribotų sugebėjimų mokslininkas, tikslo taip ir nepasiekė – jam pritrūko vieno balso, kad patektų į mokslų akademiją. O po dvejų metų jis jau sėdėjo belangėje.