Kaip apsukrus mokslo sukčius aplink pirštą apsuko visus

60 straipsnių atšaukimas vienu metu verčia užduoti daug klausimų. Kas gi nutiko? Ar tai buvo visiškai neatsakingai leidžiami moksliniai žurnalai? O gal pastaruoju metu padažnėję mokslinių darbų atšaukimai reiškia, kad pats recenzavimo procesas yra skylėtas ir taisytinas? Ar tai tikrai tik vieno sąžiningumu nepasižyminčio žmogaus problema?

P. Cheno atvejis – iš tiesų išskirtinis. Jis SAGE žurnale „Journal of Vibration and Control“, kuriame gvildenamos akustikos temos, sugebėjo publikuoti net 60 mokslinių darbų per penkerius metus nuo 2010 iki 2014. „Mokslininkas“ atstovauja Nacionaliniam Pingtungo švietimo universitetui (Taivanis).

Atšaukus tokį didžiulį mokslinių darbų kiekį P. Chenas tapo vienu iš 5 „produktyviausių sukčių“ mokslo pasaulyje. Nelabai garbinga pirmoji vieta priklauso anesteziologui Yoshitaka Fujii – jau atšaukta arba atšaukimo laukia net 183 su juo susijusios publikacijos.

SAGE atstovai apie pastarąjį atvejį pasakoja labai nenoriai, taigi, situacija nėra labai aiški. Tačiau iš to, kas žinoma, galima teigti, jog P. Chenas buvo sukūręs net 130 el. pašto paskyrų „išgalvotoms asmenybėms“ ir taip sukūrė savo „recenzentų ir citavimų žiedą“. Kitaip tariant, jis žurnalo redaktoriams „pakišo“ savo išgalvotus recenzentus. Ir, tikėtina, rašydavo straipsnius išgalvotų autorių vardu.

Tai – ne pirmas kartas, kuomet „mokslininkai“ įkliūva dėl suklastotų straipsnių recenzijų. Mokslo ekspertai galėtų prisiminti bent tris panašius atvejus – vienas iš jų nutiko 2012 metais, kuomet Pietų Korėjos mokslininkas Hyung-In Moonas buvo pričiuptas sukūrus fiktyvių el. pašto adresų, priskirtų neegzistuojantiems recenzentams, kurie „vertino“ paties sukčiaus parašytus straipsnius. Kol kas atšauktos kelios dešimtys šio mokslininko straipsnių.

SAGE atšaukė keletą straipsnių, kurių autorių sąraše P. Cheno net nėra. Kodėl? Svetainės „MedPage Today“, pirmosios paskelbusios šią naujieną, redaktorius Ivanas Oranskis, jau kurį laiką stebintis mokslininkų sukčiavimo temas, sakė, kad veikiausiai tie straipsniai yra parašyti paties P. Cheno ir pasirašyti svetimu vardu – tokiu būdu sukčius bandė padidinti savo paties „darbų“ citavimų kiekį.

Sukčiavimo atvejui išaiškėjus P. Chenas atsistatydino iš savo posto Pingtungo universitete, o taip pat darbo neteko ir žurnalo, publikavusio P. Cheno straipsnius, redaktorius.

Kodėl žurnalas leidžia pasirinkti recenzentus?

Idealiu atveju mokslinio darbo recenzavimas vyksta žurnalui savarankiškai atrenkant ekspertus, kurie galėtų kompetetingai įvertinti į publikavimą pretenduojantį darbą. Žurnalai saugo savo recenzentų anonimiškumą, kad jų nuomonės apie darbo kokybę nebūtų bandoma paveikti. Taip dirba tokie žurnalai, kaip, tarkime, „Science“ ar „Nature“.

Tačiau, pasak I. Oranskio, kai kurie žurnalai yra labai specializuoti, o ekspertų ratas yra toks siauras, kad žurnalo leidėjai paprašo straipsnių autorių rekomenduoti recenzentus. Būtent taip ir nutiko P. Cheno atveju. Ir būtent tai atvėrė puikią galimybę sukčiauti. Tačiau jeigu žurnalo leidėjai būtų atidžiau patyrinėję jiems pateiktus recenzentų adresus, labai tikėtina, jog jie būtų pastebėję gudrybę. Taigi, leidimas pasiūlyti recenzentus – nebūtinai yra blogybė.

Ar sukčiavimas moksle dažnėja?

Veikiausiai galima neklystant teigti, jog sukčiavimas moksle egzistuoja tiek pat, kaip ir pats mokslas. Mokslas, kaip ir visos kitos žmonių veiklos sritys, gali nukentėti dėl žmonių silpnybių – esaam netgi ekspertų, tvirtinančių, jog Gregoras Mendelis, tituluojamas genetikos tėvu, XIX a. galėjo falsifikuoti savo žirnių tyrimo skaičius.

Bet pastaruoju metu mokslo straipsnių leidyboje nuvilnijo net keletas gana rimtų skandalų. Liepos 2 dieną žurnalas „Nature“ atšaukė du gana daug atgarsių susilaukusius darbus apie kamienines ląsteles. O buvęs Ajovos valstijos universiteto (JAV) ŽIV tyrinėjęs mokslininkas tapo vienu iš nedaugelio žmonių, kuriems už mokslinių tyrimų, atliktų už valstybės pinigu, rezultatų falsifikavimą teko sėsti į teisiamųjų suolą.

Tačiau santykinė mokslinių darbų, kuriuos tenka atšaukti dėl sukčiavimo, dalis paprastai yra labai maža. Iš maždaug 1,4 mln. mokslinių straipsnių, publikuojamų kiekvienais metais, atšaukiama tik apie 500. kitaip tariant, apie 0,05 procento. Maždaug du trečdaliai darbų atšaukiami dėl sukčiavimo.

Kita vertus, esama tikrai prastų mokslo darbų, kurie niekada nebūna atšaukiami. „Turime redaktorių, kurie mūro siena stoja už savo palaimintus darbus, turime redaktorių, kurie labai neigiamai vertina straipsnių atšaukimo idėją. Turime mokslininkų, kurie grasina teismais, jei bus atšauktas jų straipsnis. Kliūčių atšaukimui esama daug. Viena neseniai atlikta analizė aprašė kelis atvejus, kuomet mokslo darbai su rimtais trūkumais (tačiau be sukčiavimo įrodymų) taip ir nebuvo atšaukti“, - pasakojo I. Oranskis.

Taip pat sunku pasakyti, ar padėtis gerėja, ar prastėja. Tiesa, atšaukiamų straipsnių kiekis kasmet didėja. Gali būti, jog taip yra dėl didėjančio problemų kiekio. Bet gali būti ir taip, kad tikrintojai tapo akylesniais. Pavyzdžiui, programinė įranga, aptinkanti plagijavimą ir nuotraukų dublikavimą, žurnalų redaktoriams suteikė daugiau galių gaudant bandančius pasisavinti svetimus darbus. Iš dalies didėjantį atšaukiamų straipsnių kiekį galima aiškinti ir tuo, jog bendras mokslinių publikacijų kiekis didėja.