Netikėtas eksperimentas sukėlė tikrą audrą JAV - paaiškėjo, kaip į mokslinius žurnalus patenka visiška demagogija ir suklastoti tyrimai

Projekto autoriai sako norėję demaskuoti šių leidinių ideologinį šališkumą bei nepakankamai kruopštų pateikiamų straipsnių tikrinimą.

Septynis iš 20 suklastotų straipsnių, kuriuos parašė trijulė, žurnalai priėmė. Tai buvo padaryta pritarus kolegų darbus recenzuojantiems mokslininkų komitetams.

Helen Wilson slapyvardžiu prisidengusios autorės studija, kurioje teigiama, „šunų parkai yra Petri lėkštelės šunų „žaginimo kultūrai“, gegužės mėnesį buvo išspausdinta žurnale „Gender, Place and Culture“.

Straipsnyje rašoma, kad dresuojant vyrus kaip šunis būtų galima sumažinti lytinio išnaudojimo atvejų.

Netikrų straipsnių būta ir anksčiau

Netikri moksliniai straipsniai nėra naujiena; vieną garsiausių pavyzdžių yra parengęs fizikas Alanas Sokalas. 1996 metų straipsnyje vienam kultūros studijų žurnalui jis rašė kultūros ir filosofijos klausimais, susijusiais su kai kuriais fizikos ir matematikos aspektais.

Šį kartą netikrų tyrimų autoriai norėjo pademonstruoti, kad straipsniai tokiomis „karštomis“ socialinėmis temomis kaip lytis, rasė ir seksualumas, nėra pakankamai tikrinami.

Autoriai, kurie pasirašinėjo pseudonimais, norėjo įrodyti, jog šių sričių mokslininkai yra pasirengę priimti bet kokią tezę, kad ir kaip skandalingai ji skambėtų, jei tik toks teiginys prisideda prie baltųjų vyrų dominavimo pasmerkimo.

„Absurdiškos ir baisios idėjos“, jeigu jos yra „pakankamai politiškai madingos“, gali būti pripažintos aukščiausiu lygiu, vaizdo įraše, kuriuo buvo paskelbta apie šį projektą, sako vienas autorių Jamesas Lindsay.

J. Lindsay – tai jo tikrasis vardas – 2010-aisiais Tenesio universitete įgijo matematikos daktaro laipsnį ir minimam projektui skyrė pusantrų metų.

Viename iš publikuotų straipsnių analizuojama, kodėl vyras, jei masturbuojasi galvodamas apie moterį be jos sutikimo, įvykdo lytinį nusikaltimą.

Kitas straipsnis yra Adolfo Hitlerio knygos „Mano kova“ (Mein Kampf) vieno skyriaus feministinis perdirbinys.

Kai kurie straipsniai, pavyzdžiui, analinio vibratoriaus poveikio heteroseksualių vyrų transfobijai studija, esą buvo paremti tokiais duomenimis kaip pokalbiai. Žurnalo „prievaizdai“ būtų galėję tai patikrinti.

Šiai „studijai“ autoriai neva apklausė 13 vyrų. Straipsnio apie šunis autoriai tvirtino ištyrę beveik 10 tūkst. šunų genitalijas.

„Jei mūsų projektas apskritai ką nors parodo, jis demonstruoja, kad skelbiamomis šių disciplinų išvadomis šiuo metu negalima pasitikėti“, – naujienų agentūrai AFP sakė J. Lindsay.

Tačiau projekto tikslas nėra sugriauti šias disciplinas ar palikti jas be finansavimo. „Mes manome, kad jas reiktų reformuoti“, – pažymėjo J. Lindsay.

Pažeista etika?

Klastotės sukėlė pašaipų bangą socialiniame tinkle „Twitter“, bet mokslininkams didesnį nerimą kėlė netikrų straipsnių autorių metodai ir etika, taip pat galimybės daryti apibendrinančias išvadas apie minėtas studijų sritis.

„Sužinojome, kad kai atsiunti įtikinamą straipsnį, pilną suklastotų duomenų, jis gali būti išspausdintas. Bet tai mes žinojome dešimtmečius“, – sakė Ivanas Oransky, vienas iš tinklaraščio „Retraction Watch“, skelbiančio apie atšauktus mokslinius straipsnius, vadovų.

Problemos dėl kokybės ir sukčiavimo neapsiriboja humanitariniais mokslais ir mažiau prestižiniais žurnalais. Net svarbiausi žurnalai kartas nuo karto turi atšaukti straipsnius, kartais net garsių mokslininkų.

Tačiau šiuo atveju, kaip žurnale „Times Higher Education“ rašė Sasekso universiteto lyčių studijų profesorė Alison Phipps, aišku, kad tai nebuvo „sąžininga kritika“, kaip teigė šie mokslininkai. Veikiau jų tikslas buvo „pakenkti sritims, kurioms jie politiškai – ne moksliškai – prieštarauja“.

Kiti projekto dalyviai yra Portlando universiteto filosofijos profesorius Peteris Boghossianas ir klastočių detales paskelbusios interneto svetainės AreoMagazine.com vyriausioji redaktorė Helen Pluckrose.

Apie suklastotus straipsnius taip pat pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“.

Straipsnis apie šunis buvo atšauktas leidėjui galiausiai supratus, kad autorė „Helen Wilson“ neegzistuoja.

„Hypatia: A Journal of Feminist Philosophy“ laikinoji redaktorė Ann Garry AFP sakė, kad „labai nusivylė“ sužinojusi apie jos žurnalo išspausdintas klastotes.

„Tai, kad asmenys pateikia suklastotą mokslinę medžiagą, pažeidžia daug etikos ir mokslo normų“, – sakė ji.

Žurnalo „Sexuality and Culture“ vyriausiasis redaktorius Roberto Refinetti AFP sakė, kad straipsnį apie vibratorius „vertino trys su universitetais susiję šios srities ekspertai, ir nė vienas jų neįtarė apgaulės“.

R. Refinetti taip pat gynėsi ir sakė, kad minimų autorių klastotės „kalba prieš jų sąžiningumą, o ne prieš išvadas publikavusio žurnalo sąžiningumą“.

Pasaulyje yra tūkstančiai mokslinių žurnalų. Nors kai kurios organizacijos yra nustačiusios standartus, turinčius padėti žurnalams identifikuoti sukčiavimą, jų taikymas nėra vienodas.

Medicinos ar biologijos atvejais pradiniai duomenys yra pateikiami kolegoms, kad jie galėtų patikrinti rezultatus.

Tačiau humanitarinių mokslų atveju interviu stenogramų pateikimas kelia konfidencialumo klausimų, sakė Davidas Melloras iš ne pelno organizacijos „Center for Open Science“.

„(Vis dėlto) mes skatiname kuo didesnį skaidrumą, kiek tik etiškai įmanoma“, – sakė jis.

Žurnalo „Journal of Poetry Therapy“, priėmusio, anot apgaulės autorių, prieš vyrus nukreiptą „padriką nesąmonę“, redaktorius Nicholas Mazza sakė, kad apmulkintas imsis pagrindinių tikrinimo priemonių.

Iki šiol N. Mazza daugiau dėmesio skirdavo plagijavimui, bet dabar „tikrai tikrins autorių ir institucijų autentiškumą prieš siųsdamas rankraščius recenzuoti“, AFP sakė jis.