Ramių ir rimtų vaikų dilema – kaip išgyventi ekstravertams pritaikytose mokyklose?

„Paprastai besimokantieji skirstomi į dvi grupes – ekstravertus ir introvertus. Stipriai išreikštus ekstraversijos bruožus turintys žmonės mėgsta bendrauti, daug laiko leisti su žmonėmis, jie yra aktyvūs, turintys daug energijos. Smarkiai išreikštą introversijos bruožą turintys žmonės dažnai yra santūrūs ir rimti, mėgsta vienatvę ar nedidelį žmonių ratą“, – pasakoja „Erudito“ licėjaus psichologė Rūta Žiaunienė.

Su kokiais sunkumais susiduria introvertiški mokiniai?

Psichologė pabrėžia, kad sunkumų kyla ne šiaip uždaresnio charakterio vaikams, o radikaliems introvertams, kuriems šis bruožas gyvenime ir moksle yra nemaža kliūtis. Introveraiški vaikai yra pilni nuolatinių abejonių savo gebėjimais. Jiems gali atrodyti, kad pasaulis ir jo žaidimo taisyklės buvo sukurtos bei jiems primestos ekstravertų.

„Išties, nemažai šiuolaikinių madingų ugdymo metodų yra ekstravertiškos mąstysenos rezultatas – lyderystė, oratorystė ir panašiai. Introvertai, priešingai nei ekstravertai, siekia nuodugniai ir kruopščiai pažinti kokią nors sritį ar temą prieš pasiryždami pateikti atsakymą ar pradėdami atlikti užduotį, todėl jiems gali būti sunku produktyviai įsitraukti į pamokos diskusiją. Ypač, kai reikia argumentuotai išsakyti savo nuomonę, ją apginti ar net pasiginčyti, dirbti grupėje ar su tam tikrais žmonėmis“, – pasakoja R. Žiaunienė.

Introvertui baimė pateikti bent šiek tiek neteisingą atsakymą prilygsta katastrofai. Tuo tarpu ekstravertams, pasak šios temos ekspertės Marti Olsen Laney, klaidingas, nepagrįstas, nefaktiškas kalbėjimas streso nesukelia, nes jie tokį pokalbį linkę vertinti tiesiog kaip įprasto bendravimo būdą.

„Introvertiški mokiniai dažnai gali jaustis pavargę, kartais net išsekę. Jiems gali norėtis tylaus, ramaus kambario ir vienatvės. Kaip pažymi M. O. Laney, socialinės interakcijos gali visiškai išsekinti introvertišką žmogų ir, priešingai – būti ekstravertišką mokinį užvedančiu motoru“, – atkreipia dėmesį „Erudito“ licėjaus psichologė.

Visi mokiniai klasėje gali jaustis gerai

Specialistai vis dėlto pastebi, kad sąvokos negali galutinai apibrėžti mokinio ar jo gebėjimų ribų. „Dirbdamas mokytojo darbą ne kartą pastebėjau, jog tam tikrais atvejais mokinių tapatybės gali keistis. Pavyzdžiui, pasikeitus klasės sudėčiai, kažkam susirgus, sukūrus jaukesnę, patikimesnę, saugesnę aplinką, introvertiškas mokinys gali atskleisti iki tol nedemonstruotas savybes: papasakoti anekdotą, imti klausinėti, aktyviai dalyvauti pamokoje. Tai reiškia, kad žmogus gali būti ambivertiškas – tai yra priklausomai nuo situacijos jis gali pademonstruoti tiek introvertiškas, tiek ekstravertiškas savybes“, – pasakoja „Erudito“ licėjaus Tarptautinio bakalaureato istorijos ir pažinimo teorijos mokytojas dr. Donatas Šinkūnas.

Mokytojas pabrėžia, kad reikia gerbti mokinių asmenybę, tačiau tai nereiškia, kad introvertams niekada netūrėtų būti keliami iššūkiai. „Kaip tikimasi, kad ektravertiški mokiniai tyliai įsitrauks į užduotis, taip reiktų reikalauti, kad introvertiški mokiniai kalbėtų prieš klasę. Viešas kalbėjimas yra vertingas gyvenimo įgūdis – nepatogus, bet reikalingas“, – akcentuoja D. Šinkūnas.

Kaip su mažiausia žala pasiekti daugiausia naudos? Specialistai pataria – duokite introvertams laiko pasiruošti ar net parepetuoti tai, ką jie nori pasakyti. „Kai kuriems introvertams patinka gilintis į dalykų esmę. Jie negali sau leisti dalykus atlikti prastai, todėl nereikėtų jų užversti pernelyg dideliu kiekiu veiklų ir projektų. Su tokiais mokiniais reikia nuolatos kalbėti apie adekvačius lūkesčius sau, pasiekiamų tikslų kėlimą, galutinių terminų paisymą, laiko planavimą, teisingų prioritetų susidėliojimą“, – pataria mokytojas.  

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad nereikėtų pasiduoti darbo grupėse išaukštinimui: „Darbas grupėje yra svarbi ir reikalinga mokymosi proceso dalis, bet neretai introvertai dirba produktyviausiai kuomet jie yra paliekami ramybėje. Daugeliui introvertų reikia laiko – prieš pereidami į diskusijas, jie nori suprasti, kokia yra bendra grupės dinamika. Žinoma, klasėje gali būti žmonių, su kuriais introvertas sutaria ir gali dirbti kartu – į tai reikėtų atsižvelgti“.

Introvertai gali padėti patys sau

Prakaituojantys delnai, gerklėje stringantys žodžiai, sutrikęs kvėpavimas, padažnėjęs širdies ritmas, milžiniška abejonė, apniaukianti protą ir atmintį, baimė, kad viską pamiršai, o galbūt niekada ir nežinojai, žlugdančios mintys, jog visi aplinkui tave smerkia bei mintyse kritikuoja ir šaiposi – taip labai dažnai gali jaustis radikalus introvertas.

„Atlikti pristatymą prieš klasę gali pasirodyti kaip baisiausias košmaras, tačiau tam galima pasiruošti – išsikelti mažus tikslus ir juos aptarti su mokytoju. Pirma, galima paprašyti, kad mokytojas leistų skaityti iš anksto pasiruoštą tekstą. Antra – pasiruošti ir tekstą, ir teksto planą. Iš pradžių galima bandyti kalbėti pagal teksto planą, o nepavykus visada bus galima žvilgtelėkite į tekstą. Trečia, jei antras etapas pavyko, į kitą pristatymą galima atsinešti tik planą. Pamiršus pristatymo eigą, nereikėtų bijoti padaryti pauzės, pagalvoti“, – pataria mokytojas D. Šinkūnas.

Jis pataria, kad norint jaustis drąsiau, galima bandyti numatyti pamokos temą ir diskusijų objektą į priekį ir namie tam detaliai pasiruošti. Pamokos metu sulaukus galimybės bus kur kas lengviau užduoti klausimą ar pasidalinti komentaru. „Gali pasirodyti, kad tai yra eilinis ekstravertiškų normų primetimas introvertui, tačiau reikėtų sau pačiam nuoširdžiai atsakyti, kiek kartų likote ko nors nesupratę, nes tiesiog neišdrįsote iki galo išsiaiškinti“, – akcentuoja mokytojas.

Specialistai taip pat pataria introvertams sekti savo energijos ritmus bei daryti intensyviausius darbus tuomet, kai jie turi daugiausiai energijos, o nesudėtingus, techninio pobūdžio darbus pasilikti tam laikui, kai jausis labiau pavargę.

„Išsikelkite sau realius tikslius, o nerealius palikite Holivudo filmų personažams. Nekaltinkite savęs dėl amžinai nepakankamos kokybės. Prisiminkite, kad jūs nematėte kito žmogaus puikiai įvertinto darbo atlikimo proceso, įdėtų pastangų, laiko ir nervų. Jūs matote tik galutinį rezultatą ir nežinote, kiek jie paaukojo, kad tai pasiektų. Galiausiai, smagiausia dalis – tinkamai pasiekus mažą tikslą, nepamirškite savęs apdovanoti mėgstamo autoriaus knyga, serialu ar skaniu patiekalu“, – siūlo „Erudito“ licėjaus psichologė R. Žiaunienė.