Kodėl taip mėgstame atidėlioti? Mokslas gali tai paaiškinti

Kai kurios užduotys gali atrodyti neįveikiamos – nesvarbu ar tai būtų darbo užbaigimas, ar elektroninio laiško išsiuntimas, ar dar kažkas kito. Lengviausias būdas išvengti šių užduočių – atidėti jas vėlesniam laikui arba apskritai jų neatlikti.

Tačiau kodėl žmonės atidėlioja ir ar galime kaip nors sumažinti šią tendenciją?

„Atidėliojimas iš esmės yra susijęs su vengimu, – sako Durhamo universiteto (Jungtinė Karalystė) psichologijos profesorė Fuschia Sirois. Tačiau pasak jos, dažnai ne pati užduotis, o emocijos, susijusios su veikla, verčia žmones ją atidėlioti.

Pavyzdžiui, pirmųjų universiteto darbų eilučių rašymas gali sukelti nepasitikėjimo savimi jausmą. Kai tenka rašyti apie plačią temą, aiškių nurodymų trūkumas gali sukelti baimę, kad nesugebėsite tinkamai atlikti užduoties – arba baimę dėl to, kas gali nutikti, jei suklysite, aiškina F. Sirois.

Atidėliojimas yra specifinė delsimo forma, kuri yra nereikalinga ir savavališka – t. y. jos nesukelia poreikis teikti pirmenybę kitoms užduotims arba nenumatyta kritinė situacija, teigia mokslininkė. Atidėliojantis asmuo paprastai atidėlioja užduotį, nors žino, kad ji yra svarbi jam ar kitiems, ir kad jos atidėjimas gali būti žalingas jam ar kitiems.

Reguliarūs atidėliotojai paprastai sunkiai valdo ir reguliuoja savo emocijas, teigia F. Sirois. 2021 m. atlikę smegenų atvaizdavimo tyrimą tyrėja ir jos kolegos nustatė, kad studentai, kurių pilkosios medžiagos kiekis smegenų srityje, susijusioje su savikontrole, buvo didesnis, buvo mažiau linkę atidėlioti darbus nei jų bendraamžiai. Kuo daugiau nervinių jungčių buvo tarp šios smegenų dalies ir priekinių smegenų sričių, tuo geriau studentams sekėsi reguliuoti neigiamas emocijas, sutelkti dėmesį į ilgalaikę naudą ir laiku atlikti užduotis. Tyrėjai padarė išvadą, kad tie, kurie jungčių tarp šių sričių turėjo mažiau, buvo labiau linkę atidėlioti.

Emocijų reguliavimo sunkumai iš dalies paaiškina, kodėl žmonės, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD), dažniau atidėlioja darbus.

2018 m. atliktas tyrimas taip pat parodė, kad pas atidėlioti linkusius žmones grėsmės aptikimo centras smegenyse – migdolinė sritis – paprastai būna didesnė (taigi ir jautresnė). „Grėsmė gali būti kažkas mažo, – dėsto F. Sirois, – Pavyzdžiui, el. laiško parašymas. Tačiau numatomas diskomfortas gali būti stiprus, todėl noras išvengti diskomforto gali būti svarbesnis už bet kokius svarstymus apie užduoties neatlikimo pasekmes.“

Tyrimo duomenimis, kuo mažiau jungčių buvo tarp migdolinės smegenų srities ir kitos smegenų srities, (kuri lemia, kaip reaguojame į suvokiamas grėsmes), tuo labiau žmonės buvo linkę atidėlioti darbus.

Taip pat tyrimai rodo, kad atidėliojimas yra susijęs su impulsyvumu genetiniu lygmeniu ir gali būti paveldimas bruožas. F. Sirois sutiko, kad „gali būti tam tikrų genetinių pagrindų, tačiau tai nereiškia, kad taip jau yra ir nieko negalima pakeisti“.

Atidėliojimas gali sukelti dar daugiau streso – nes užduotį palieka kaboti virš žmogaus galvos, taip sukeldamas užburtą ratą, kuris gali pakenkti psichikos sveikatai, pabloginti mokymosi rezultatus ir sukelti finansinių sunkumų.

Laimei, tyrimai parodė, kad mokymasis valdyti neigiamas emocijas gali padėti sumažinti polinkį atidėlioti. Tais atvejais, kai užduotis atrodo neįveikiama, F. Sirois rekomenduoja žengti žingsnį atgal – kad įvertintumėte, kokias emocijas sukėlė situacija ir kodėl norite jų išvengti. Jei tai yra universiteto ar darbo užduotis, tai gali padėti išsiaiškinti visus su užduotimi susijusius neaiškumus, arba suskaidyti ją į mažesnes užduotis. Mokslininkė priduria, kad taip pat gali būti naudinga rasti ką nors prasmingo užduotyje – ir apdovanoti save už jos užbaigimą. Tad norint nustoti atidėlioti darbus, labai svarbu atleisti sau.

„Atleidimas sau už atidėliojimą labai veiksmingai mažina vėlesnį atidėliojimą“, – teigia F. Sirois.

Parengta pagal „Live Science“.