Pamirškite melagių kūno kalbą. Mokslininkai atrado geresnį būdą atpažinti apgaviką

Ar kūno kalba išduoda daugiau nei žodžiai?

Pastaraisiais dešimtmečiais į mūsų sąmonę įsirėžė įvaizdis detektyvo, įdėmiai stebinčio įtariamąjį ir analizuojančio kiekvieną veido grimasą, nervingą tiką ar rankos gestą. Tačiau mokslas sako ką kita.

Naujausi Portsmuto universiteto mokslininkų tyrimai atnešė netikėtų išvadų. Eksperimentas, paskelbtas žurnale „The European Journal of Psychology Applied to Legal Context“, aiškiai parodė, kad sutelkus dėmesį tik į tai, ką girdime, galima daug sėkmingiau atskleisti pašnekovo melą nei naudojantis tradiciniais kūno kalbos stebėjimo metodais.

Įsiklausyk į melą – ir jis pasakys tau tiesą

Tyrimo metu buvo palygintos dvi tardytojų grupės. Viena turėjo prieigą prie viso vaizdo įrašo, kita girdėjo tik garsą. Rezultatai buvo stulbinantys – tie, kurie nematė pašnekovo, beveik dvigubai geriau atskyrė melą nuo tiesos. Garso grupės tikslumas siekė 61,7 %, o turintiems vizualinę prieigą – tesudarė 35 %.

Šį skirtumą lemia vadinamasis pažintinis krūvis. Kai tardytojas vienu metu turi analizuoti kūno kalbą, mimiką ir žodžių turinį, jo darbinė atmintis yra perkraunama. Esant dideliam krūviui, tiesos atpažinimo tikslumas smuko iki vos 20 %, tuo tarpu susitelkus tik į garsą – išliko virš 53 %. Paradoksalu, bet kuo daugiau vaizdinės informacijos turėjo dalyviai, tuo dažniau jie klaidingai vertino teisingus parodymus kaip melą.

Įdomu tai, kad net turėdami prieigą prie vaizdo, geresnių rezultatų pasiekdavo tie, kurie intuityviai daugiausia dėmesio skyrė verbaliniams ir vokaliniams signalams: pasakojimo detalumui, nuoseklumui, kalbos sklandumo sutrikimams, o ne gestams ar mimikai. Be to, žmonės natūraliai pasižymi vadinamuoju tiesos klaidos efektu – polinkiu laikyti girdimus teiginius teisingais. Tyrimas parodė, kad vaizdinė informacija šį polinkį sumažina, bet kartu ir paradoksaliai pablogina gebėjimą atpažinti tiesą.

Mokslininkai moko, kaip atpažinti melą

Tokie atradimai yra itin svarbūs teisėsaugos mokymams. Tradicinės programos didelį dėmesį skiria kūno kalbos interpretacijai, tačiau, kaip rodo tyrimas, tai gali būti netgi žalinga. Tardymas yra psichologiškai sudėtinga užduotis, o bandymas vienu metu apdoroti per daug informacijos tik mažina efektyvumą. Todėl mokslininkai pasiūlė kelis praktinius darbo metodų pakeitimus, kad būtų galima geriau atskirti melą nuo tiesos.

Specialistų teigimu, tardytojai turėtų:

• analizuoti pasakojimo detalumą ir nuoseklumą,
• atkreipti dėmesį į kalbos trikdžius ir balso svyravimus,
• vengti vizualinių blaškančių veiksnių svarbiausiais momentais,
• formuluoti klausimus remiantis turiniu, o ne elgesio stebėjimu.

Nors teoriškai dirbtinis intelektas galėtų efektyviau apdoroti tokius duomenis, dėl etinių priežasčių melų atpažinimo proceso negalima visiškai patikėti algoritmams. Algoritmų skaidrumo stoka ir galimos klaidų pasekmės daro neįmanomą visišką automatizaciją – ypač tada, kai sprendžiami žmonių likimai.

Naujosios išvados gali pakeisti ne tik tardymo praktiką, bet ir daugelį kitų sričių, kuriose svarbu įvertinti patikimumą – nuo darbo pokalbių iki verslo derybų. Panašu, kad kartais mažiau iš tiesų reiškia daugiau, o dėmesio sutelkimas į tai, ką girdime, gali tapti raktu į tikresnį tiesos supratimą.