Psichiatras paaiškino, kad įžūlus elgesys kelyje tik atskleidžia sumenkusį vairuotojo vyriškumą

Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas psichiatras Martynas Marcinkevičius turi paaiškinimą.

– Nuolat atliekami įvairūs tyrimai apie mūsų šalies vairuotojus ir rezultatai dažnai nėra džiuginantys. 

Žmonės mano, kad bendra vairavimo kultūra Lietuvoje yra žema, bet, kita vertus, į kitus dėl to pirštais nerodo, nes ir patys prisipažįsta, kad kartais pasielgia įžūliai, pažeidžia Kelių eismo taisykles (KET).

Kaip jūs įvertintumėte: kokie mes, lietuviai, esame vairuotojai?

–  Mes tikrai skiriamės nuo kitų šalių ir tai turbūt pastebime kiekvieną kartą išvažiavę į svetimą šalį, matyt, nereikia būti nei psichiatru, nei tos srities ekspertu, kad tai pastebėtum. 

Matome, kad kiekvienoje šalyje vairavimo kultūra yra labai skirtinga. Tik čia tikrai nenorėčiau užsiimti savikritika ir sakyti, kad mes esame patys blogiausi. 

Jei kas nors galvoja, kad mes patys blogiausi, turbūt jie važinėja tik į Skandinaviją ir Vakarus.   

Neseniai man teko daug dirbti su mūsų dideliais draugais Ukrainoje, nukentėjusiais nuo karo, tai jei kalbėtume apie vairavimą šioje šalyje, mes tikrai galėtume sakyti, kad vairuojame neblogai. 

Rusijoje senokai teko būti, bet kada teko, pastebėjau, kad jų vairavimo kultūra taip pat kur kas prastesnė. Tai čia aš tiesiog konstatuočiau, kad, kaip ir daugelyje sričių, esame tarp Rytų ir Vakarų.

– Suomiai, norvegai laikomi eismo psichologijos lyderiais. Kaip manote, kodėl? Gal jie – kantresni? 

– Būtent reikia atkreipti dėmesį, kad vairavimo kultūra atspindi bendrą kultūrą. Skandinavai yra lėtesni, labiau kultūringi visose srityse, ne tik vairavime. Pažiūrėkime į švarą jų miestuose, žmonių bendravimą. 

Bet pažvelkime į Pietų Europos šalis – Graikiją, pietų Italiją, kur, kalbant apie vairavimą, yra visiškas chaosas, vienas kitam signalizuoja, gali netgi aprėkti išlipę iš mašinos, o tai vėl atspindi jų temperamentą.   

Grįžtant prie skandinavų – jie yra daug investavę į techninį saugumą kelyje, kas jau daroma ir Lietuvoje. 

Galime pasidžiaugti, kad gerėja eismo statistika mūsų keliuose ir kuo pas mus bus daugiau radarų, nežymėtų policijos automobilių, fiksuojančių chuliganišką vairavimą, juostų atskyrimų, salelių, greitį sumažinančių kalnelių, tuo bus dar saugiau. 

Juk tuomet tu negali kelyje įsijausti ir turi neišvengiamai važiuoti savo eile, savo kryptimi, leistinu greičiu ir t.t.

– Ar kalbant apie vairuotojų kultūrą yra kas nors būdinga būtent Lietuvai? Ar mes dėl ko nors specifiškai išsiskiriame iš kitų šalių?

– Kalbant apie Lietuvą, išskirčiau du aspektus. Įdomu tai, kad beveik visose šalyse, kuriose yra aukštas savižudybių skaičius, yra aukštas skaičius ir žūčių keliuose, avarijose. 

Tai siejama su vadinamu rizikingu elgesiu ir būtent – autodestrukcine veikla. 

Nes kiekvienas, kuris keliuose sukelia pavojų kitiems, pirmiausia sukelia pavojų ir sau. Jie patys nukenčia dėl lakstymo, chuliganiško vairavimo. 

Toks agresyvus, rizikingas elgesys lietuviams yra būdingas ir tai yra vienas iš mūsų blogos dvasinės sveikatos simptomų. 

Patyčios, savižudybės, alkoholizmo aukšti rodikliai – visa tai yra destrukcinis elgesys. Šitą mes, deja, turime.   

Kitas dalykas galbūt labiau susijęs ne tik su lietuvių charakteriu, bet kuris apskritai būdingas neturtingoms šalims, kai automobilį sovietiniais laikais dar buvo prestižo ir galios ženklas.

Dar prieš gerą dešimtmetį Gruzijoje ar Azerbaidžane praktiškai pirmas sankryžoje važiuodavo tas, kurio mašina didesnė, o ne tas, kuriam žalia dega. 

Aš čia truputį šaržuoju, tačiau teko susipažinti su šiomis šalimis, tai panaši tendencija tikrai buvo. 

Pas mus Lietuvoje taip pat yra tam tikros grupės, kurios mėgsta rinktis galingus, jų supratimu – prestižinius, automobilius. 

Dažniausiai tai yra vyrai ir tarp jų taip pat yra kelios kategorijos. Viena kategorijų – jaunimas. Turiu dukrą ir matau, ką renkasi 20-mečiai. 

Mergaitės renkasi nedideles, kuklias mašinytes, o ką perka dauguma 18–20 metų vaikinų, vos išsilaikę teises? 

Galingą automobilį, nesvarbu, kad jis dažnai būna vos gyvas ir rūdys laikosi ant suvirinimo siūlių. 

Bet būtinai galingą automobilį, nors ir seną, ir tai yra dėl nepasitikėjimo savimi ir noro parodyti savo statusą. 

Čia galime paminėti ir vyrus, kurie išgyvena vidurio amžiaus krizę ir pradeda pirkti motociklus, galingesnes mašinas. Jei vyriškumas fiziologiškai menksta, jie savo galią parodo per galingą automobilį. 

Jie ne šiaip perka galingus automobilius, bet nori pasirodyti kelyje, kažką aplenkti, važiuoti greičiau už kitus, kažkaip pademonstruoti savo pranašumą ir perdėtą vyriškumą. 

Tie žmonės, kurie neturi panašių problemų ir kuriems su saviverte yra viskas gerai, dažniausiai taip elgiasi rečiau. 

Žinoma, tai nebūtinai susiję su amžiumi – tiesiog kai žmogus negali parodyti savo vertės, pasirenka tokį būdą pademonstruoti savo pajėgumą ir galią. 

– Ankstesniame atsakyme jūs paminėjote taisyklių laužimą ir priemones, kurių imamasi spręsti situacijai. 

Tačiau galima pastebėti, kad vos tik pareigūnai praneša apie naujus greičio matuoklius, vaizdo kameras, kurios stebės eismo tvarką, naujus įsigyjamus nežymėtus policijos automobilius, daugelį vairuotojų tos žinios labai suerzina, kaltina pareigūnus, kad jie esą nori pasipinigauti. 

Kitaip tariant, jie visaip priešinasi naujai tvarkai ir kad už netinkamą elgesį kelyje gali būti nubausti. Kodėl?

– Kalbant apie socialinius tinklus ir komentarus, apskritai retai kada išgirsi, kad žmonės kuo nors džiaugtųsi. Dažniausiai pas mus piktinamasi viskuo, netgi gerais dalykais. 

Juk jei nelaužai taisyklių, tai tie radarai buvę ar nebuvę – tau turėtų nerūpėti. 

Suprantu, kai žmonės piktinasi naujai įvedamu automobilių mokesčiu, nes jį gali tekti mokėti nepriklausomai nuo to, ar tu esi tvarkingas vairuotojas, ar ne, mokestis bus privalomas. 

Bet juk niekas nepasipinigaus, jei nepažeisi KET.

Kaip paaiškinti tą piktinimąsi? Juk pažeidėjams atrodo, kad kažkas kėsinasi į jų galią. 

„Esu kietas vaikinas, nusipirkau automobilį, galėčiau prasilėkti, pasirodyti prieš panelę ar draugelius, o kažkas pastatė naują radarą?! Taigi tai atima visą mano galią? 

Aš tiek investavau, pirkau seną kledarą, kuris ryja 20 litrų, o dabar viskas netenka prasmės, negaliu pademonstruoti savo galios“, – taip mąsto pažeidėjai.

– Ar jūs pastebite eismo kultūros skirtumus tarp miestų? Sostinė pasižymi labai intensyviu eismu, čia automobilių koncentracija yra kur kas didesnė nei kituose miestuose.

– Taip, tenka nemažai važinėti automobiliu po Lietuvą, be abejo, sostinėje eismas yra nepalyginti intensyvesnis, nors, iš kitos pusės žiūrint, jis ir kultūringesnis. Tikrai negalėčiau nieko blogo pasakyti apie Vilniaus vairuotojų bendruomenę.   

Žinoma, ir čia tenka sutikti visokiausių vairuotojų. Bet juk eismas Vilniuje intensyvesnis nei kituose miestuose, čia kartais per toli nenuskrisi, nes yra gausybė sankryžų, šviesoforų, spūsčių.   

Gal ir tai sulaiko lakstančius. Juk apie 17 val. gali daryti ką nori, bet šaligatviais automobiliu juk nešokinėsi – turi stovėti spūstyje kartu su visais. 

Taigi aš nepeikčiau Vilniaus dėl vairavimo kultūros, šiame mieste labai ramiai reaguoju į besiblaškančius vairuotojus, nes puikiai suprantu, kad atvykusiam iš kito miesto ir nepažįstančiam sostinės gatvių yra iššūkis vairuoti šiame mieste. 

Kai pavairuoju Pietų šalyse, suprantu, kaip nelengva susigaudyti, kaip atrodai vietiniams. Tad ir Vilniuje stengiuosi suprasti ir pateisinti daugelį vairuotojų.

– Praėjusio šimtmečio pabaigoje Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaida sugalvojo terminą „road rage“ (pyktis kelyje – lrytas.lt). Ką apskritai galima vadinti pykčiu kelyje? Ar tai pasireiškia pavojingu lenkimu, nepadorių gestų rodymu ir t.t.?

– Visų pirma, būna ir tinkamas emocijų išliejimas. Pavyzdžiui, yra vairuotojų, kurie nuolat burba, bet burba daugiau sau – jie nemirksi šviesomis, nesignalizuoja, nerodo nepadorių gestų, važiuoja ramiai. 

Tokiam vairuotojui užlindo – jis paburbėjo savo automobilyje ir tiek. Sakyčiau, kad tai visai neblogas būdas anonimiškai išlieti emocijas, išsiburbėti.  

Nevadinčiau to pykčiu, o tiesiog emocijų išliejimu. Toks žmogus neturi agresijos kitų atžvilgiu. 

Visai kas kita, kai reaguojama agresyviai. Pavyzdžiui, kas nors suklydo ir persirikiavo į netinkamą eilę, galbūt yra atvykęs iš kito miesto, gal kažko nežino ar nepastebėjo. 

Tuomet prasideda, kaip jūs ir kalbate: mirksėjimas šviesomis, šaukimas atsidarius langą, įvairių gestų rodymas. Taip jie galvoja, kad yra kieti ir parodys galią, pranašumą, nes kitas esą blogesnis, kvailesnis vairuotojas. 

Dar blogiau, žinoma, kai į agresyvų elgesį bandoma atsakyti tuo pačiu. Pavyzdžiui, kas nors staigiau pastabdo automobilį, nes pamato kliūtį. 

Tuomet kitam atrodo, kad pastabdė specialiai, todėl būtinai aplenkia ir jam pastabdo prieš nosį. Arba važiuoja prilipęs prie kito automobilio, tarkime, 10 kilometrų – taip primityviai rodo savo tariamą galią, pranašumą. Bet tokios situacijos kelyje yra labai pavojingos.   

Mano supratimu, jei esi geras vairuotojas, toleruok tuos prastesnius, suprask jų klaidas ir atleisk, galbūt gali ir pamokyti, bet tinkamai, mandagiai. Čia kaip su vaikais. 

Pats kartais pastebiu gatvėse vairuotojus, kurių vairavimas man kelia įtarimą, bet stengiuosi praleisti tokius vairuotojus ir nevažiuoti šalia jų.   

– Ką daryti vairuotojui, kuris kelyje patiria kito vairuotojo spaudimą? Kartais tautiečiams neatlaiko nervai ir jie pradeda auklėti vieni kitus, talžo netgi ramentais.

Be to, vairuojantiems lietuviams būdinga ne tik atvira agresija, bet ir pasyvi, kai vairuojama laikantis taisyklių, bet kiti vairuotojai nervinami ir provokuojami.

– Paprastas lietuviškas patarimas, nors gal ne visai literatūrine kalba: „Duok durniui kelią.“ 

Tikrai nepatariu žaisti galios žaidimų keliuose, nes susigadinsi nuotaiką, o dar yra ir realus pavojus kelyje. Tikrai neišauklėsi tokio žmogaus.

Taip, deja, turime įvairiausių apraiškų kasdien būdami kelyje, tik ne visi po ranka kartais turi ramentus. Kas dažnai važinėja, agresijos kelyje mato ir patiria sočiai. 

Pats geriausias būdas parodyti tokių agresyvių žmonių menkumą kelyje – tai parodyti, kad esi kultūringesnis, ramesnis. Juk tikrai ne tas kvailas, kuris nusileidžia. Jis yra protingesnis.

– Kita vertus, juk ir policijos pareigūnai turi užtikrinti tvarką keliuose. Pažeidėjai turi žinoti, kad jų netinkamas elgesys neliks nepastebėtas.

– Labai teisinga jūsų pastaba. Man per ilgą karjerą teko kelis kartus panašiomis temomis kalbėti apie baudų didinimą. Daugelio šalių patirtis rodo, kad ne baudų dydis lemia, o baudos neišvengiamumas. 

Prisiminkime, ką kalbėjome apie technines priemones – chuliganus labiausiai erzina, kai jie negali pademonstruoti savo tariamos galios, pranašumo.

Tai labiausiai apkarpo sparnus kelių gaideliams. Baudos neišvengiamumas, bet ne dydis. 

Kai gyvenome laukiniais 1990-aisiais, keliuose siautėjo banditai, ne vienas girdavosi, kaip lakstydavo per miestą didžiuliais greičiais, o jei juos sustabdydavo – esą numesdavo 50 dolerių ir nulėkdavo toliau. 

Tais laikais 50 dolerių buvo milžiniški pinigai, bet tai parodo, kad kai kurie gali susimokėti baudą ir skraidyti toliau. 

Bet jei tave pagaus vieną, antrą kartą, galiausiai – atims teises, tai gali tave kuriam laikui eliminuoti iš eismo.

– Ką daryti pradedantiesiems vairuotojams? Jie tarsi įmetami į mėsmalę ir turi prisitaikyti prie tokio eismo.

– Kol kas tokie dalykai kaip eismo kultūra, eismo psichologija nėra tokie svarbūs pradedančiųjų vairuotojų mokyme. 

Kiek žinau, apie tai jau šiek tiek daugiau kalbama vairavimo mokyklose, bet dar nėra gilių tradicijų. Tuo metu užsienyje į tai kreipiama kur kas daugiau dėmesio.   

Be to, kai žmogus padaro nusižengimą, jis sulaukia ne tik baudos, bet turi dirbti ir su psichologais, eismo kultūros specialistais, kad būtų išsiaiškintos tokio elgesio priežastys. 

Būna piktybinių pažeidėjų, bet kartais kai kuriuos dalykus žmonės daro ir nesąmoningai. Visa tai reikia išsiaiškinti.

Taigi, manau, čia yra dvi problemos. Kaip minėjau, akcentuojamas ruošimas, kur ruošiama tik pagrindinė techninė dalis ir kaip išlaikyti egzaminą, gal yra tik viena kita paskaita apie kultūrą. 

Be to, pradedantys vairuotojai tam tikra prasme yra silpnoji grandis, kaip ir ligoniai, senoliai. Jei asmuo patenka į nekultūringą visuomenę, šiuo atveju – vairuotojų bendruomenę, be abejo, jie kenčia. 

Kaip išgyventi? Patarimas vienintelis – kuo mažiau kreipt dėmesio ir neįsivelt įgalios žaidimus. 

Galbūt neretai nebūsi toks kietas kaip kiti, agresyvesni vairuotojai, ir ne dėl to, kad būtum kvailesnis, bet kaip ir kiekvienoje srityje – patirtis duoda savo. 

Jei kažkas demonstruoja savo kvailumą, duok jam kelią, bet nebūk kaip jis.