Pavojingas sindromas, kurį daug kas patiria, bet pastebi retai: 10 pagrindinių bruožų

Trys perdegimo požymiai

Perdegimas – tai ilgalaikis atsakas į lėtinį emocinį stresą keliančių faktorių poveikį darbe. Tai, kas įvyksta šeimoje ar tai, kas nepasiseka auginant vaikus, nėra perdegimas, sako gydytojas psichoterapeutas doc. Eugenijus Laurinaitis. Perdegimo sindromą apibrėžia trys pagrindiniai požymiai.

„Pirmas yra emocinis išsekimas, jį lengviausia pajusti – ypač tada, kai dirbate darbą, kuris jums kažkada patiko, o dabar nebekelia gerų emocijų. Emociškai išsekus, žmogus nebeturi resursų dirbti. Man ypač „patinka“ lietuviška filosofija, kai pas mane ateina pacientas ir sako: „Gal man reikėtų tiesiog susiimti?“ Tada klausiu: „O už kurios vietos?“ – kalbėjo psichoterapeutas.

Antras požymis dar liūdnesnis – depersonalizacija, tai savo asmenybės vertybių praradimas. Tai, kas anksčiau buvo svarbu, kodėl jaunas gydytojas pasirinko ateiti į mediciną – kad padėtų kitiems, kad dirbtų geriau nei tie, kurie dirba dabar, pavirto cinizmu, į domėjimąsi atsiribojus.

Trečia – dirbant jau atsiradus šiems požymiams, žmogus praranda jausmą, jog jis moka dirbti, atsiranda profesinio nepasitenkinimo pojūtis. Darbas atliekamas tarsi pagal algoritmus – lyg ir teisingai, bet viduje jaučiama, kad kažkas turi būti ne taip. Įdomu tai, kad mes visi turime įgimtą teisingumo jausmą. Visi šie simptomai susiję su darbo aplinka, jos poveikiu žmogui.

„37 metus mokiau studentus. Žiūriu į jų akis 2 ir 5 kurse. Antrame kurse jų akys dega, į tuos vaikus smagu žiūrėti, nes, net jei studentas nesupranta, jis nori suprasti, jis bando. Ateini penktame kurse pas tuos pačius vaikus ir jų akys užgesusios. Jie jau pamatė mediciną iš arčiau“, – sakė E. Laurinaitis.

Žodis „stengtis“ turėtų būti keiksmažodis

Pasak docento, perdegimo sindromas yra entuziastų liga. Jei žmogus nėra entuziastas, tikrai neperdegs. Dar vienas noras, labai dažnai vedantis į perdegimą, yra noras dirbti geriau nei kiti, noras stengtis.

„Noriu, kad suprastumėte, jog žodis „stengtis“ turėtų būti keiksmažodis. Tai noras dirbti geriau, nei aš galiu. O geriau nei galiu – aš tiesiog negaliu. Tada galvojame, kad aš galiu bent jau ilgiau nei kiti. Kiek gydytojų nešasi istorijas rašyti į namus? Ar tai jų darbo laikas? Ne“, – kalbėjo psichoterapeutas.

Pradėjus dirbti ilgiau, žmogus apleidžia savo poreikius: kultūrinius, šeimyninius, meninius ar sportinius. Po truputį, nepastebimai, praėjus 2-3 metams iš gyvenimo dingsta koncertai, draugai.

„O kada paskutinį kartą matėte savo vaiką? Jis dažniausiai jus mato, bet jūs jo jau nebematote, žvilgsnis krypsta kitur. Tada prasideda konfliktai su artimaisiais, nes jie su jumis pradėjo gyventi ne su tokiais, kokiais tapote. Seniau mokėjote atjausti kitą, pabūti kartu, parodyti savo emocijas. Žmogus pasikeičia. Pradeda keistis vertybės, atsiranda dar daugiau problemų“, – sakė E. Laurinaitis.

Visas problemas perdegęs žmogus yra linkęs neigti, sakyti, kad visi taip gyvena, netikėti, kai artimieji ir draugai sako, jog kažkas negerai. Kad problemų būtų mažiau, atsitraukiama nuo žmonių, kurie jas kelia. Užsisklendžiama savyje, nebebendraujama su tais, kurie į akis sako tiesą.

„Atsiranda depersonalizacija, vidinis cinizmas. Tada įvyksta dar liūdnesnis dalykas – vidinis tuštumos jausmas. Atėjus į šią profesiją tikėjomės, kad būtent ten mano vidinis pasaulis realizuosis, kažką pakeisime. Vietoje to suprantu, kad nieko, visiškai nieko nepadarau kitaip ar geriau“, – kalbėjo gydytojas.

Išsivysto depresijos simptomai ir susiformuoja pilnas perdegimo sindromas. Įdomu tai, kad nepriklausomai nuo žemyno, visur žmonės perdega taip pat, simptomai visiems pasireiškia vienodai.

Docentas pasakoja, jog buvo atliktas tyrimas, kuriame tirti studentai, tik įstoję į mediciną, ir gydytojai, dirbę bent 5 metus po studijų baigimo. Žiūrėta, kokie asmenybės bruožai dar būnant studentais pirmame kurse lemia, kad žmogus perdegs.

10 perdegimą lemiančių asmenybės bruožų:

1. Menka savivertė. Ją norima kompensuoti ir žmogus stengiasi būti geresnis nei gali.

2. Menkavertiškumo jausmas, tačiau tai ne tas pats, kaip menka savivertė. Jį jaučiant, mes pradedame stengtis labiau, nei galime.

3. Disforija – nebejaučiamas malonumas niekam, kas gaunama iš gyvenimo. Psichoterapeutas tai palygina su Mikės Pūkuotuko knygos personažo asiliuko elgesiu.

4. Nerimas. Baimė nuo nerimo skiriasi tuo, kad jausdami baimę mes žinome, ko bijome. Kai jaučiame nerimą, nežinome, dėl ko tiksliai, bet vis tiek nerimaujame. Tai kaip charakterio bruožas, susijęs su perdegimu.

5. Pasyvus reagavimas į stresą. Pasak E. Laurinaičio, iš tiesų stresas yra prisitaikymas prie aplinkos pokyčių, bet jį skirstome į dar dvi dalis. Pirmoji ta, kuri skatina keistis ir tobulėti, antra – kuri demotyvuoja ir kenkia sveikatai. Todėl nereikia galvoti, kad stresas yra blogis. Blogai tai, kai mes su juo nemokame susitvarkyti.

6. Socialinis nerimas. Juk jis yra priešingas profesijoms, kurios skirtos dirbti su žmonėmis.

7. Atsiribojimas nuo aplinkinių – kai žmogus nemoka pasitikėti, nemoka susirasti draugų ar peties, į kurį galėtų atsiremti ir pasiguosti. Neturėjimas kito žmogaus, nors visi žmonės yra bandos gyvūnai.

8. Priešiškumas – žmogus, kuris visą gyvenimą suvokia kaip karą, o savo vaidmenį kaip karžygio, todėl su visais reikia nuolat kovoti ir niekuo nepasitikėti. Tokiu atveju nebūna žmogaus, kuris padėtų sunkią akimirką.

9. Ištvermingumo stoka. Jos reikia bet kokiam tikslui pasiekti, o jei ištvermės nėra, perdegimas pasireiškia labai greitai.

10. Polinkis neprisiimti situacijos kontrolės. Atiduoti ją likimui, Dievui, kitiems.

Kokie būdai, padedantys įveikti stresą?

1. Socialinės paramos atradimas. Tai yra mokėjimas būti su kitais, surasti žmones, kurie taptų artimi.

2. Problemų sprendimas, jų analizė, mokėjimas numatyti, kas įvyks po tam tikrų sprendimų.

3. Emocinė iškrova – išlieta įtampa kokiu nors priimtinu būdu. Dažniausiai lietuvių emocinės iškrovos būdu tampa alkoholis. Ir tarp gydytojų taip būna nė kiek ne rečiau, nei tarp visų kitų. „Tačiau alkoholis problemas užkonservuoja, o ne ištirpdo. Tai reiškia, kad mūsų viduje pradeda kauptis konservai. Kas būna, kai jie laikomi pakankamai ilgai? Jie sprogsta“, – sakė E. Laurinaitis.

„Vilniaus mieste ištyrėme 420 gydytojų, tiek įvairių ligoninių, tiek poliklinikų. Pasirodo, visi perdegę vienodai, nesvarbu, ar gydytojas chirurgas, ar šeimos gydytojas. Tyrimo išvados: 77,3 proc. tirtų gydytojų jaučia stiprų ar vidutinį perdegimo sindromą“, – kalbėjo psichoterapeutas.

Pasak jo, moterys socialinę paramą, kaip problemų sprendimo būdą, naudoja žymiai dažniau, nei vyrai: „Jūs esate išmintingesnės už vyrus, o pastarieji dažniau imasi neracionalių būdų. Neigiamos emocinės iškrovos yra tiesiogiai susijusios su emociniu išsekimu“, – sakė E. Laurinaitis.

Profesorius pateikė tris pagrindines perdegimo priežastis:

1. Organizacinės: tam tikros organizacijos skatina perdegimą, gydymo įstaigos priklauso šiai grupei. Taip pat rizikos grupėje yra mokytojai, kunigai, pardavėjai – žmonės, kurie persisotina bendravimu su kitais, jiems to bendravimo tampa tiesiog per daug.

2. Profesinės priežastys: tai visų pirma tos profesijos, kuriose dirbama su žmonėmis – gydytojai, slaugytojos, mokytojai, kunigai, pardavėjai, ir t.t.

3. Asmeninės priežastys: aptartos aukščiau – tai, kokios asmeninės savybės lemia perdegimą.

Didesnė tikimybė išsaugoti mūsų psichinę sveikatą yra tada, kai turime savybę prisitaikyti prie nepalankių sąlygų, sako E. Laurinaitis.

„Paprasta taisyklė: jeigu kas nors neišeina būtent taip, reikia tiesiog daryti kitaip. Atrodo juokinga, bet pagalvokime, ką darome, kai kažką pasakome vaikams, o jie mūsų neklauso? Mes pradedame tą patį tekstą rėkti. Tai reiškia, kad mes, vietoje to, kad darytume kitaip, darome atvirkščiai – kai kažkas neišeina, darome taip pat, tik stipriau“, – kalbėjo psichoterapeutas.

Pasak jo, lietuviai nesupranta, ką reiškia teigiamai suvokti save: „Juk net 11-as Dievo įsakymas sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Ir kai pasakai šią frazę, lietuvis žiūri į tave kaip į kvailį. Suvokti, kaip reikia mylėti save, mums vis dar yra neįveikiamas uždavinys“, – sakė gydytojas.

Taip pat būtina suprasti, kad savo emocijų mes nepakeisime – kai kuriose situacijose jos arba yra, arba nėra, ir viskas.

„O pas mane ateina daugybė pacientų ir prašo: „gal galėtume padaryti mano emocijas protingomis?“ Visiška nesąmonė. Emocija atsiranda per 0,2 sekundės dalį, mintis atsiranda per 1,4 sekundės. Tai yra 7 kartus lėčiau, todėl padaryti emocijas protingomis yra neįmanoma“, – kalbėjo E. Laurinaitis.

Labai svarbu ieškoti teigiamų emocijų – reikia turėti kažką, kas padeda gyventi šitą gyvenimą, jam suteikia džiaugsmo. Taip pat padeda dvasingumas, religingumas, aktyvus sunkumų įveikimas, ištvermingumas, optimizmas, viltis, gebėjimas prisitaikyti ir išradingumas. Nepamiršti reikia ir aplinkos palaikymo, santykių su artimaisiais ir bendraamžiais.

„Pagrindinis neperdegimo instrumentas yra kabineto durys. Uždarėte jas ir darbas pasibaigė – viskas. Tačiau tą moka labai nedaug žmonių“, – sakė gydytojas.

Psichoterapeutas pateikia dvi auksines taisykles, kaip neperdegti

Pirmoji aritmetinė: 3x8=24. Tai reiškia 8 valandos darbui, 8 valandos gyvenimui ir 8 valandos miegui.

Antra taisyklė: laimė yra tada, kai iš ryto norisi eiti į darbą, o po darbo norisi eiti namo.

„Deimantinė taisyklė, kuri yra viso gyvenimo filosofija: duok man, Viešpatie, jėgų padaryti, ką galiu, duok proto nedaryti, ko negaliu, ir duok išminties man atskirti vieną nuo kito. Mes visi turime susitaikyti su savo ribotumu, visi susiduriame su situacijomis, kuriose esame bejėgiai. Yra tik vienas žmogus, kurį galiu pakeisti. Ir tai esu aš pats“, – apibendrino psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.