Psichoterapeutas Laurinaitis: tik lavonas nejaučia streso. Kodėl jaučiamės nelaimingi?

- Ar Jums sausis yra sudėtingesnis nei visi kiti mėnesiai?

- Ne, nėra. Sunkiau būna pavasarį, kai artėja akademinių metų pabaiga. Tačiau, jei kalbame apie nuotaiką, mano nuotaika nelabai priklauso nuo dienos šviesos, nes labai daug linksmų dalykų vyksta ir sausį, vasarį ar kovą. Nesu nuo to labai priklausomas. Tačiau psichiatrai žino, kad yra žmonių, kurie turi depresijos sutrikimą, priklausomą nuo sezono. Tai yra sezoninė depresija. Žinoma, yra labai daug žmonių, kurie neateina pas psichologus ar psichiatrus, nors jaučia, kad kažkas negerai. Galima sakyti, kad šviesos trūkumas, ilgas tamsusis paros metas turi įtakos mūsų nuotaikai. Vėliau dėl to atsiranda sunkumai darbe, žmonės nebemoka pamatyti gerų dalykų gyvenime. Vienas iš depresyvios nuotaikos požymių yra tas, kad tai, kas anksčiau linksmino, staiga nustoja džiuginti.

- Dar kalbant apie tamsųjį laikotarpį. Jei atėjus sausio mėnesiui žmogus jaučiasi blogai, ar tai reiškia, kad jam yra sezoninė depresija?

- Ne, jam nėra sezoninės depresijos. Ši liga yra aiškus psichikos sutrikimas, turintis savo simptomus. Tačiau, jei depresijos simptomų nėra, žmogui yra nuotaikos sutrikimas. Tai pakankamai natūralu ir kai kuriems žmonėms tai būdinga.

- Kokias tendencijas apie lietuvių psichinę sveikatą galima pastebėti? Visada esame linkę pastebėti neigiamus dalykus, ypač savižudybes. Ar kas nors keičiasi, ar einame į geresnę pusę?

- Ar einame į geresnę pusę, sunku pasakyti. Bet visiškai aišku, kad naujoji karta, gimusi po 2000 metų, yra kitokia. Jie pasaulį mato praktiškiau, moka nuspėti savo sprendimų pasekmes, bet kartu moka neprisirišti prie tų sprendimų. Todėl lengviau keičia gyvenimo kelią ir mažiau jaudinasi, jei kažkas nepavyksta netinkamai pasirinkus. Aš galvoju, kad jiems bus lengviau nei mūsų kartai, kurie pripratę likti atsisėdę ant tos pačios kėdės ir bijoti kažkur pajudėti.

- Dažnai girdime žmones sakančius, kad anksčiau, sovietmečiu nebuvo jokios depresijos, o dabar jaunoji karta viską turi ir dėl to prisigalvoja daugiau bėdų.

- Tai visiška netiesa. Anksčiau žmonės jautėsi kaip įkaitai visos sistemos, kurioje gyveno. Ta sistema buvo slegianti, kurianti blogą nuotaiką, be jokios vilties. Būtent dėl to ir prasidėjo toks didžiulis alkoholizmas. Be to, tuo metu dauguma depresijos simptomų buvo vertinami kaip tinginystė. Sakydavo, kad svarbu susiimti, kažką daryti ir viskas bus gerai. Tai netiesa, nuo „kažko veikimo“ depresija nepraeina. Gaila, bet ir dabar kaimiškose vietovėse kai kurie galvoja, kad depresija yra tinginystė. Tačiau žmogui tai yra didžiulė kančia. Maždaug dešimtadalis depresiją turinčių žmonių nusižudo arba bando tai padaryti. Todėl į tai reikia žiūrėti labai rimtai.

Vis dėlto, jei kalbame apie nuotaikos pakitimus, tai labai priklauso nuo to, kokioje aplinkoje mes gyvename. Sovietmečiu buvo labai aišku, kad, jei nori kažką padaryti, turi stoti į komunistų partiją. Nenori – turi susitaikyti, kad būsi eilinis žmogus, kuris nelabai kažkam bus įdomus. Vienintelis dalykas, kurį turėsi, tai savigarbą.

- Kaip kitų šalių kontekste lietuviai tvarkosi su savo psichine sveikata?

- Žinote, mes nelabai skiriamės nuo tų šalių, kurios taip pat išgyveno sudėtingą istoriją. Pavyzdžiui, Balkanų šalių likimas taip pat buvo labai sunkus. Nors kita vertus, aš esu tos kartos atstovas, kuris niekada nematė karo, nors man jau beveik 69 metai. Tokių periodų Lietuvoje nebuvo, mes gyvename labai laimingais laikais. Ir sunku patikėti, kad šiandien, būtent dabar yra pats laimingiausias laikas Lietuvai. Tiesiog nemokame vertinti to, ką turime. Nemokame pasižiūrėti, kas iš tiesų yra, o ne lyginti, kas yra už šalies sienos, kaip gyvena skandinavai... Reikia prisiminti, kaip jie sunkiai dirbo, ir tai, jog Antrojo pasaulinio jų šalyse nebuvo. Jei pagalvotume, kad, pavyzdžiui, Švedijoje ta pati cukrinė ant to paties stalo stovi jau kelis šimtus metų, negalėtume to suvokti. Kalbame apie daugybę skirtumų. Ir turime galvoti ne apie tai, kas už mus gyvena geriau, bet apie tai, kaip galime naudotis tuo, ką patys turime.

- O kodėl mes nemokame tuo džiaugtis? Visada esame linkę kažką kaltinti, kažkuo piktintis.

- Yra įvairių ir subjektyvių, ir objektyvių dalykų. Pirmieji yra susiję su tuo, kokį tautinį charakterį išugdo mūsų istorija. O ji per pastaruosius 250 metų ugdė mokėjimą išgyventi. Nesvarbu, koks karas, kokia okupacija, svarbiausia buvo išgyventi. Norint išgyventi, reikia nesikišti, neturėti savo nuomonės. Pavyzdžiui, žydų žudynės Lietuvoje. Juk tai turi pasekmes ne vienai kartai ir tai nepraeina. Apie tokius dalykus reikia kalbėti, kad ta našta nukristų nuo žmonių pečių. Kitas dalykas, kad šiame prisitaikymo procese mes prarasdavome savo balsą, valią, norą kažkam padaryti įtaką. Mes kaip konservai, jei ilgai laikysi juos uždarytus, jie susprogs. Aš manau, kad mūsų istoriją reikia kaip galima atviriau nagrinėti, nes tik tada suprasime, kad iš tiesų daro įtaką mūsų šiandieniniam gyvenimui.

- Yra posakis, kad nesvarbu, kaip gerai auklėsi savo vaiką, jis vis tiek turės ką pasakyti savo psichoterapeutui. Amerikoje įprasta turėti savo psichologą, taip pat, kaip savo dantistą ar gydytoją. Lietuvoje tai neįprasta, tačiau gal ir nereikia kiekvienam eiti pas psichoterapeutą? Ką patartumėte žmogui, kuris turi kokių nors išgyvenimų, kad tai netaptų kažkada sprogsianti liga?

- Tikrai nereikia eiti kiekvienam. Reikia atskirti du dalykus. Pirma – psichinė higiena. Tai reiškia, kad reikia rūpintis, jog nebūtų blogai. Yra įvairių kursų, meditacijos pamokų, angliškai sakoma mindfulness. Visa tai iš tiesų išmoko tiesiog ramiai gyventi pačiam su savimi. Reikia suprasti ir išmokti, kad egzistuoja tik ši akimirka, tada nustojame skubėti ir lėkti, nieko nereikia padaryti greičiau nei galime. Dažnai žmonės skundžiasi, kad gyvenimas labai greitas. Suvokime, kad nėra apskritai gyvenimo. Yra tik mano asmeninis gyvenimas, kurį gyvenu tik aš ir niekas už mane negali nuspręsti, kaip aš jį gyvensiu. Jei gyvenime lekiu, tai yra tik mano asmeninis sprendimas.

Yra daugybė paprastų kasdieninių dalykų, kurie gali pagerinti nuotaiką ir suteikti džiaugsmą. Kai kalbame apie psichoterapeuto pagalbą – tai pagalba, kai žmogus jaučiasi taip blogai, jog pats sau padėti nebegali, nepadeda ir knygos ar kursai. Reikia darbo su savimi. Psichoterapija ir yra paciento keitimosi procesas betarpiško kontakto su profesionalu metu. Tačiau keitimosi, o ne keitimo. Žmogus pats turi tai daryti, o psichoterapeutas skirtas tam, kad pacientas save pamatytų iš visų pusių, ko pats jis negali padaryti.

- Paviršutiniškai žiūrint, kaip rodoma ir filmuose, psichoterapeutas atranda tą vieną atsakymą, kad, pavyzdžiui, vaikystėje kas nors tavęs nemylėjo ir dėl to dabar susiduri su kokiomis nors problemomis. Kaip yra realybėje?

- Labai paprastai. Mes visi šią sekundę esame visos savo istorijos rezultatas. Net nuo to momento, kai buvome mamos pilve – yra įrodyta, kad kūdikiai, kurių mamos jų besilaukdamos klausėsi klasikinės muzikos, gimsta ramesni. Ta visa mūsų istorija mus suformuoja. Kodėl svarbu tai atsiminti? Nes, patys to nesuprasdami, vaikystėje išmoktas elgesio taisykles kartojame ir suaugę. Bet juk gyvenimas visai pasikeitęs. Jei kartojamos tokios pat taisyklės, kurios nepatenkina net ir paties žmogaus, išsiaiškinti, kur visa tai prasidėjo – verta. Vis tik darbas su psichoterapeutu yra darbas su tuo žmogumi, koks jis yra šiandien. Todėl visada savo pacientams sakau, kad mano tikslas, jog jūs išeitumėte iš mano kabineto ir nebegrįžtumėte. Iš pradžių kai kurie išsigąsta, bet paaiškinu, kad aš noriu, jog jiems daugiau nebereikėtų manęs jų gyvenime.

- Pakalbėkime apie pokyčius. Yra tų, kurie sako, kad žmonės nesikeičia, pavyzdžiui, jei vėluoja – tai vėluos visą gyvenimą. Bet ypač nuo sausio dauguma sau prisižada būti geresniais. Tai įmanoma?

- Pasakysiu galbūt nelabai linksmą dalyką. Jei žmogus nori, jis gali keistis visą gyvenimą. Jei jis to nenori, niekas jo nepakeis nei per milimetrą. O juk labai dažnai visus tuos pažadus priimame dėl to, kad buvome spaudžiami kitų. Kažkam nepatinka, kad per daug dirbu, rūkau, kad esu prastas tėvas. Tada pažadu, kad nuo Naujųjų metų būsiu geresnis. Turime suprasti, kad visi pasikeitimai įvyks tik tada, jei patys to norėsime ir patys stengsimės. Nei vienas savęs pakeitimas neįvyksta tik dėl noro – įvyksta dėl veiksmo.

- Ar įmanoma išsiugdyti valią? Jei žmogus pats nori pasikeisti, ar tai reiškia, kad jam pavyks?

- Pradėkime nuo valios apibrėžimo – tai realizuotas noras. Kai kalbame apie norą, bet nieko nedarome, tai vienu metu žmogus savyje jaučia ir norą, ir nenorą. Jie tarpusavyje kovoja. Tai, kas nugali, matome pagal žmogaus elgesį. Jei jis labai nori sportuoti, bet to nedaro, reiškia, kad patingėti nori labiau. Kai galvojame, kaip tą nenorą pakeisti, prasideda sunkioji dalis, nes reikia išsiaiškinti, iš kur tas nenoras atsiranda.

Nesuprantu, kas yra tinginystė, nes tai labiau yra nenoras daryti kažko, kas nebus pripažinta, ko niekas nepastebės. Todėl vaikus reikia dažnai girti už jų pastangas, o ne rezultatą, kad jie suvoktų – kažką daryti apsimoka, tai patinka mano artimiems žmonėms. Girti už rezultatą galima pradėti tik tada, kai vaikui 7-8 metai. Tai, ką darome mes, yra nesąmonė, juk vaikas iš pradžių turi norėti kažką daryti, tik po kiek laiko, kai išmoks, bus ir rezultatas. Vaikai bando, stengiasi, o tėvai nuolat duoda per rankas ir sako – nedaryk šito, nedaryk kito. Nesąmonė, reikia skatinti vaiką veikti viską, žinoma, išskyrus pavojingus dalykus, ribos turi būti visur. Taigi, grįžtant prie psichoterapijos – žmogaus keitimasis atsiranda nuo minties, kad kažką daryti – apsimoka.

- Paminėjote gyvenimą ateitimi ar praeitimi. Bet, iš tiesų, dauguma žmonių galvoja, kaip gerai buvo seniau ar kaip gerai bus tada, kai išvažiuos atostogauti. Kaip pagauti tą momentą?

- Juk tai taip paprasta. Paprasčiausias pasakymas sau, kad kito laiko – nėra. Yra tik šitas, kuriame esu dabar. Ir kito veiksmo nėra, tik dabartinis. Lengva pasakyti, bet sunku tai padaryti, nes tai, ką darau dabar, šiame momente aš turiu būti laimingas. Jei esu nelaimingas, pradedu gyventi praeitimi ar ateitimi.

- Teko bendrauti su daug gydytojų ir visi galiausiai sako, kad nemažai ligų sukelia stresas. Bet ar be jo įmanoma gyventi?

- Iš pradžių reikia pradėti nuo apibrėžimų. Stresas – tai bendrasis adaptacinis sindromas. Tai yra prisitaikymas prie bet kokių aplinkos pokyčių. Aplinka, kurioje gyvename, yra dviejų tipų – išorinė ir vidinė, esanti mano viduje. Abi jos gali reikalauti adaptacijos. Arba randu sprendimą ir viskas pasidaro gerai, arba nerandu ir išsenku. Abu šie keliai yra stresas. Tai neišvengiama, tik lavonas nejaučia streso. Ką daryti, kad tas prisitaikymas nevirstų į jausmą, kad daugiau nebegaliu? Galimi du keliai: aplinkos keitimas, kad iš žmogaus būtų reikalaujama mažiau, arba žmogaus vidinis pasikeitimas, kad norėtų mažiau atitikti reikalavimus. Tai sprendimas, kiek šiame gyvenime „arsime“, daug dirbsime ir kiek leisime sau pailsėti.

- Kalbėkime apie konkrečią situaciją, pavyzdžiui, vadovas darbe vis kelia stresą ir aukštus reikalavimus savo darbuotojui, o šis jaudinasi, nerimauja ir kasdien stengiasi įrodyti, kad jis geras.

- Pasirinkimas visada yra, galima keisti darbdavį arba susitaikyti, kad niekada neįtiksi. Iš visų situacijų yra trys išeitys: galima keisti save, keisti situaciją arba susitaikyti – kad viršininkui niekada geras nebūsiu ir dirbu ne jam, o tam, kad uždirbčiau šeimai pinigus. O tai, ką jis burbuliuoja, jo reikalas.

- Bet būna ir taip, kad nuolat jausdamas stresą, žmogus net nebesupranta, kad tai stresas.

- Reikia klausyti savo kūno, nes visi pirmi simptomai pasireiškia būtent per jį. Kai patiriame stresą, atsiranda kai kurių raumenų įsitempimas, pagreitėja kvėpavimas, širdies darbas, atsiranda ūžimas galvoje, mirgėjimas akyse, panikos priepuoliai. Tai yra ženklai, kad laikas atkreipti dėmesį į save, laikas susirūpinti. O pakeisti galima visada. Galiausiai baigiasi ligomis – išemine širdies liga, infarktu, insultu, opa, padidėjusiu kraujospūdžiu. Mes patys trumpiname savo gyvenimą. Dabar, gyvenant tokiais gerais metais, vyrų amžius trumpesnis už moterų 10 metų. Mes patys save nužudome.

- Ir pabaigai, apie laimę ir prasmingą gyvenimą. Kas tai yra?

- Tai du skirtingi dalykai. Laimė yra būsena, o prasmingo gyvenimo pojūtis yra savo gyvenimo realizacijos suvokimas, kuris nebeduoda tiesiog laimės jausmo. Kartais gyvenimo prasmei įgyvendinti, tenka paaukoti gyvenimą. Žmonės aukojasi tam, kad tą prasmę išlaikytų savyje. Laimė – trumpalaikė būsena, kuri dažniausiai yra susijusi ne su tikslo pasiekimu, o su pačiu siekimo procesu. Kol einu į tą vietą, kurioje, tikiu, kad būsiu laimingas, tol esu laimingas. Kai ją pasiekiu – laimė baigiasi. Tai procesas, kai darome kažką prasmingo. Prasmė nėra tikslas, jį galime sugalvoti. O prasmė yra už mano ribų, ją turime surasti.