Karo psichologas pataria, kaip įjungti šaltą protą dėl koronaviruso: yra keli būdai, kuriuos galime pritaikyti visi

Jei dar pernai kas būtų pasakęs, kad 2020-ųjų vasarį ir kovą Lietuvoje labiausiai linksniuojamu žodžiu taps koronavirusas, vargu ar kas būtų patikėjęs – realesne grėsme atrodė kasmetinis gripas, nesaugios Astravo AE, galima ekonominė krizė ar ekologinę katastrofą sukėlęs Alytaus gaisras.

Jei kam ir kilo abejonių dėl šalies institucijų gebėjimų suvaldyti informacinę krizę, tai didysis išbandymas teko būtent su koronavirusu. Ekstremali situacija šalyje, rekomendacijos, laikinai ištuštėjusių prekybos centrų lentynos, šimtai neigiamų mėginių dėl mirtino užkrato ir neslopstantis informacijos srautas – gluminantys, kartais prieštaringi, jautriai vertinami pareiškimai, naktinės spaudos konferencijos žmonių nerimą, baimę ir kitas emocijas pakėlė iki senokai nematyto lygio.

Žinoma, padėtis toli gražu nėra tokia baisi, kokia rodoma Holivudo filmuose apie pasaulinę pandemiją, tačiau kalbos apie koronavirusą, regis, sukasi visur – ir viešojoje erdvėje, ir privačiuose pokalbiuose. Lietuviai nėra išskirtiniai, tačiau specialistai tikina, kad geresnis visuomenės psichologinis pasirengimas nepakenktų.

„Eidamas pas jus nemačiau, kad kas vaikščiotų su kaukėmis ar tvyrotų panika“, – laidoje Delfi11 teigė Lietuvos kariuomenės Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus Psichologinės paramos įguloms skyriaus viršininkas kpt. Andrius Jurgaitis. Tiesa, jis pripažino, kad neadekvatumo visuomenėje reaguojant į kronavirusą netrūksta.

Stebuklingų nuraminimo žodžių nėra

Apie minios psichologiją pakalbėti atvykęs pašnekovas yra patyręs Mobiliosios krizių įveikimo komandos koordinatorius, trijų misijų Afganistane dalyvis, jam keliasdešimt kartų yra tekę teikti psichologinę pagalbą po įvairių trauminių įvykių.

Tiesa, jie labiau būna susiję su karių mirtimis, žūtimis, savižudybėmis. Jo teigimu, kariuomenėje ruoštis krizinėms situacijoms yra paprasčiau – kariai prie to pratinami, jiems krizinės situacijos modeliuojamos specialiai ir kartojamos, kad joms būtų pasirengę ir gebėtų veikti automatiškai, su kuo mažiau emocijų.

„Labai gerai būtų, kad turėtume stebuklingus žodžius ar jų derinį, kad žmogus taptų ramus ir nejaustų to, ką jaučia. Yra kompleksinės priemonės. Pats galbūt dažniau pradėjau rankas plauti, bet iš esmės niekas nepasikeitė“, – teigė karininkas.

Kada geriau grikių pakelis, nei „nepanikuokite“

„Labai svarbus kritinis mąstymas, jei žmogus kritiškai vertina situaciją, nelekia į parduotuvę pirkti tų grikių, tai viskas su juo gerai, jis nėra paveiktas kaip masė žmonių. Kita vertus, grėsmės ar pavojaus akivaizdoje žmogus praranda savo individualų identitetą ir pradeda elgtis kaip tos masės dalis.

Jei jis pakliūna į šimtą panikuojančių žmonių minią, jis pats pradeda jaustis jos dalimi ir žiūrėk – atsiduria parduotuvėje prie tos lentynos.

Tai yra nerimo išveika, kai žmogui sunku išbūti ir jis turi kažką daryti. Jei masė reaguoja, žmogus galvoja: o ką aš darau? Tu lengviau tam pasiduodi, bandai mėgdžioti, bandai save apsaugoti“, – masių veikimą aiškino karo psichologas.

Jo manymu, nėra tokio dalyko, kaip saugus kalbėjimas – dalis žmonių vis tiek bus įsibaiminę ir, anot psichologo, jei juos nuramins grikių pakelis ar sukauptos žvakių atsargos – tegu juos ir turi, jei tik jaučiasi laimingesni ir saugesni. Ar to tikrai reikia, pagalvos vėliau.

„O pasakymas „nepanikuokite“ gali dešimt kartų padidinti mūsų baimę ir nerimą. Vien tik pasakymo, kad nepanikuokime, viskas bus gerai, neužtenka.

Tokiu atveju komunikacija turėtų būti apie tai, kas yra, kas vyksta – statistika, kas yra daroma, žmonės nori žinoti institucijų, specialistų pasirengimo lygį ir tas informavimas yra viena iš pirmos psichologinės pagalbos svarbių dalių“, – pabrėžė specialistas.

Kuo svarbus kvėpavimas ir psichologų ruošimas

Tiesa, kpt. A. Jurgaičio manymu, be akivaizdžių, bazinių dalykų – informacijos filtravimo, kritinio mąstymo iš kariškių galima pasisemti ir paprastų priemonių, kaip nepasiduoti panikai stresinėje situacijoje.

„Kariai nuolat ruošiami, vyksta pratybos, priklauso nuo krizinės situacijos. Jei įvyko susišaudymas, tai pradedama nuo elementarių kvėpavimo pratimų: įkvėpimas per keturias sekundes, šiek tiek užlaikymas, iškvėpimas per 8 sekundes. Esmė ta, kad yra nuolatinė praktika ir kartojimas“, – teigė karo psichologas.

Kitas jo patarimas, susijęs su baimės valdymu, skirtas tiek kolegoms, tiek bendrai visai Lietuvos visuomenei, kuri po 2014-2015 metų įvykių Ukrainoje ir dėl to kilusio nerimo, susijusio su saugumo situacija, dar turi ko pasimokyti. Pavyzdžiui, jei būta kalbų apie karinį pasirengimą mokyklose, tai kodėl negalėtų būti psichologinio pasiruošimo?

„Manau, butų idealu. Negaliu kalbėti apie švietimo programų sudėtį, bet didinti žmonių emocinį raštingumą būtų idealu, kad žmogus įgalintų save ar artimuosius suteikti psichologinę pagalbą, žmogus turėtų pastebėti tam tikrus simptomus, stiprinti žmonių savimonę.

O dabar padėtis tokia, kokia yra. Sunku pasakyti, ar per šiuos penkerius metus, per šį trumpą laiką kas pasikeitė, turi praeiti daugiau laiko, kai susiformuoja atsparumo branduolys, bet tai yra proga teikti pasiūlymus, inicijuoti projektus, žmonės galėtų tikėtis adekvatesnio elgesio“, – sakė psichologas. Kitas dalykas – psichologų bendruomenės specifinis ruošimas krizinėms situacijoms apie tai, ką ir kaip kalbėti.

„Aš galbūt pasakyčiau savo svajonę: kad visi ar dauguma psichologų praeitų specialius mokymus, susijusius su krizinių situacijų valdymu, nes tai yra tam tikra specifika. Tai būtų idealu, jei specialistai būtų pasiruošę“, – sakė karo psichologas, pažymėjęs, kad tai būtų naudinga ir pačiai visuomenei, kuri gebėtų adekvačiau reaguoti į informaciją krizės metu.

Laikas įjungti kritinį mąstymą

Jo manymu, visuomenėje dabar galima pastebėti du dalykus – vienus žmones neramina nežinia, kiti jaučiasi bombarduojami pertekline informacija ir, priklausomai nuo psichologinio atsparumo, į tai reaguojama atitinkamai – vieni tiki ar net dalijasi gandais, ypač kalbant apie nežinomą, paslaptingą virusą, kuris gąsdina.

Net patys žodžiai „koronavirusas“ ir „panika“ arba atvirkščiai – „nepanikuokite“ bei „viskas bus gerai“ savaime gali pakurstyti neigiamas emocijas. Kita vertus, psichologas sutiko, kad žiniasklaida negali nereaguoti, tarsi grėsmė neegzistuotų – informacijos vakuumas yra puiki terpė sąmokslo teorijoms ir net piktiems kėslams.

„Saugaus kalbėjimo negali būti, jei pradėsime save cenzūruoti, esą pas mus nieko nėra, viskas pas mus gerai, tai to negali būti. Kalbėjimas turi būti savalaikis, tikslingas, be sensacijų, katostrofizavimo, kad tai yra kažkoks XXI a. maras, pasaulio pabaiga, vengti tų epitetų, keliančių baimę, turi būti pateikta dalykinė informacija“, – teigė ekspertas.

Pavyzdžiui, pateikiant statistiką apie aukų skaičių, kuris pasaulyje siekia beveik 5 tūkst., kartu naudinga žinoti, kad pasveikusiųjų – dešimtys tūkstančių.

Jis taip pat linkėjo daugiau pasitikėti institucijomis, pačia valstybe ir savo šaltu protu. Tiesa, kai kurie sprendimai gali kelti diskusinių klausimų.

Spaudos konferencija 3 valandą nakties apie pirmąjį užsikrėtusį asmenį gali būti geras operatyvumo pavyzdys, kai vykdomi pažadai kuo greičiau pateikti šviežiausią informaciją. Kita vertus, galima svarstyti, ar tai geriausias metas informuoti žmones. Todėl tais atvejais, kai žmonės ne itin pasitiki pačia valstybe ar tiksliau jos institucijomis, vienareikšmiško atsakymo nėra.

„Galbūt reikia daugiau remtis savo srities specialistais, kurie geba tai pristatyti, kuriais žmonės pasitiki, kurie turi ne tik teorinių žinių. O dėl geresnio komunikavimo, tai sutinku, visose srityse reikia pasitempti“, – pripažino kpt. A. Jurgaitis.

Be to, specialisto teigimu, kartais gera priemone gali būti ir humoras, kuri yra natūrali gynybos forma krizinėse situacijose. Jo teigimu, svarbu tik neperlenkti lazdos ir prisilaikyti humoro etikos, ypač galvojant apie galimą poveikį sergantiems arba karantine esantiems asmenims.

„Aš pats kaip specialistas humoru nereaguočiau į kolegų užklausas, galbūt su savo vaikais – 9-mečiu ir 7-mečiu, su jais turėjome pokalbį tokį, tai, tikriausiai, skatinčiau tokią praktiką – vaikams juk nepasakotumėte, koks baisus virusas, bet supažindintumėte su profilaktinėmis priemonėmis“, – sakė pašnekovas.

Jo manymu, palyginimai su gripu ir kitomis ligomis bei nelaimėmis, dėl kurių gyvybės kasmet netenka gerokai daugiau žmonių nei nuo koronaviruso, taip pat gali būti naudingi.