Jums labiau patinka pasivaikščioti ar vairuoti? Atsakymas gali atskleisti jūsų išsilavinimo lygį

Tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad Jungtinių Valstijų metropoliniai rajonai, kurie yra „draugiškesni pėstiesiems“, dažnai pasižymi aukštesniu BVP lygiu, o ir čia gyvenantys žmonės dažnai yra geriau išsilavinę.

Tokį tyrimą atliko Kolumbijos apygardoje įsikūrusi pelno nesiekianti organizacija „Smart Growth America“. Ji analizavo 30 didžiausių metropolinių zonų Jungtinėse Valstijose ir sureitingavo juos pagal tai, kiek jose biurų, mažmeninės prekybos ir gyvenamųjų zonų yra pritaikytų būtent pėstiesiems.

„Veikiausiai pirmą kartą per 60 metų pėstiesiems pritaikytos miestų zonos visose 30 didžiausių metropolijų didėja ir aktyviai konkuruoja su vairuotojams pritaikytais priemiesčiais“.

Kas dar? Nustatytas „ženklus teigiamas ryšys“ tarp vietovės pritaikymo pėstiesiems ir geresnio darbo jėgos išsilavinimo.

Pagrindinis klausimas – kodėl? Ar protingesniems žmonėms tiesiog labiau patinka eiti pėsčioms, o ne važiuoti? Atsakymas yra gan sudėtingas.

Kuo labiau pėstiesiems pritaikyta vieta, tuo protingesni gyventojai

Vienas iš šio tyrimo autorių – Džordžo Vašingtono universiteto Verslo mokyklos profesorius Christopheris Leinbergeris – sako, kad pėstiesiems pritaikytose miestų zonose yra „yra gerokai didesnis geriau išsilavinusių gyventojų skaičius – maždaug trečdalių daugiau nei labiau vairuojantiems „draugiškesnėse“ zonose, tokiose kaip Orlandas, Tampa ar Fyniksas“.

Tačiau jis pridūrė, kad šiuo metu nežinoma, ar geriau pėstiesiems pritaikytos zonos pritraukia daugiau išsilavinusių žmonių ar išsilavinę žmonės keliasi į tam tikras vietas, kurios vėliau tampa labiau pritaikytos pėstiesiems.

Jeigu pamiršime „kas pirmiau – kiaušinis ar višta“ principą, mokslininkai mano, kad tiesiog geriau išsilavinę žmonės yra linkę rinktis pėstiesiems „draugiškesnes“ vietas. Pavyzdžiui, trijuose sąrašo viršuje atsidūrusiuose miestuose – Niujorke, Vašingtone ir Bostone, kur yra didžiausia procentinė biurų, prekybos ir gyvenamosios teritorijos dalis – gyvena daug 25 metų ir vyresnių žmonių, įgijusių bent jau bakalauro laipsnį. Vašingtone tokių žmonių yra daugiausia (51 proc.), o Bostonas atsidūrė trečioje vietoje (42 proc.).

Ir tai dar ne viskas: pėstiesiems „draugiškesniuose“ miestuose aukštas ne tik išsilavinimo lygis. Aukštas ir BVP lygis. Skirtumas tarp didžiausia ir mažiausiai BVP dalimis pasižyminčiose miestuose šio tyrimo metu sudarė net 49 proc. Ch. Leinbergeris tai pavadino „skirtumu tarp pirmojo ar antrojo pasaulių. Tai rimtas reikalas“.

Žinoma, sąsaja nėra priežastinis ryšys. Šiuo metu neturima duomenų, leidžiančių tvirtai teigti, kodėl šiose miestų zonose, kur daugelis gyventojų be vargo gali susitvarkyti kasdienius reikalus ir nubėgti į parduotuvę, gyvena daug išsilavinusių žmonių.

Tačiau tai tikrai geras atskaitos taškas diskusijai. Daugelis socialinės ekonomikos ir žmonių kartų tendencijos visame pasaulyje galėtų paaiškinti, kodėl baigusieji universitetus šiais laikais yra labiau linkę gyventi tankiai apgyvendintose ir metro linijų išvagotose metropolijose. Iš tiesų toks intelektualinis antplūdis jau pradėjo keisti kai kurių miestų veidą.

Miestai atsisako automobilių, kad įtiktų išsilavinusiems žmonėms

Minėto tyrimo sąrašo viršuje pagal BVP ir gyventojų išsilavinimo lygį atsidūrusiuose didžiuosiuose miestuose ilgą laiką truko itin nuo automobilių priklausomiems priemiesčiams būdingų ženklų, tokių kaip greitkeliai ir viena eile išsidėsčiusių didelių prekybos centrų. Tačiau Ch. Leinbergeris atkreipia dėmesį į dvi išimtis – miestus, kuriuose yra aukštas BVP lygis, tačiau mažai erdvės pėstiesiems. Tai yra Teksaso valstijos miestai Hjustonas ir Dalasas – ketvirtas ir devintas didžiausi Amerikos miestai pagal gyventojų skaičių. Abu šie miestai siekia prisivilioti tų automobilių vengiančių, pinigus kalančių ir kelis mokslinius laipsnius turinčių žmonių.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuo automobilių priklausoma Dalaso infrastruktūra plėtėsi 2,5 karto greičiau nei augo pėstiesiems pritaikyta infrastruktūra.

O kaip yra šiandien? Šie skaičiai apsikeitė. Pėstiesiems pritaikytos zonos Dalase dabar didėja 2,5 karto sparčiau. Tokio pobūdžio investicijas tokie miestai kaip Niujorkas, Bostonas ir San Fransiskas vykdo jau kelerius metus. Šie trys miestai patenka į minėto tyrimo aukščiausią penketuką pagal BVP ir išsilavinimo lygį.

Amerikiečiai ir ne tik gausiai keliasi į Teksasą. Čia ekonomika 2014 metais per metus padidėjo 5,2 proc. Jeigu Teksasas būtų valstybė, pagal BVP lygį ji būtų dvyliktoje vietoje tarp Kanados ir Australijos.

Masinis išsilavinusių talentų antplūdis neša pinigus ekonomikai, o taip pat didina alternatyvios automobiliams technologijos poreikį. Valstijos valdžia šiuo metu mėgina įgyvendinti greitojo traukinio projektą pagal japoniškų greitųjų traukinių pavyzdį. Kuriuos miestus jis sujungs? Žinoma, valstijos du BVP centrus – Dalasą ir Hjustoną.

Auganti urbanizacija – ne vienintelė priežastis, kodėl automobilių vengiantys miestai vilioja labiau išsilavinusius piliečius. Svarbų vaidmenį vaidina ir jaunimas.

„Tūkstantmečio kartos žmonių magnetai“ traukia protingus jaunus žmones

Vadinamosios tūkstantmečio kartos žmonės („milenialai“) – gimusieji tarp 1981 ir 1996 metų – yra labiausiai išsilavinusi žmonių karta istorijoje. Beveik pusė jų turi bakalauro ar aukštesnį mokslinį laipsnį. Skirtingai nuo jų tėvų, jie visi keliasi į miestus. O šis darbo jėgos padidėjimas virsta miestais su didesniu BVP ir aukštesniu bendru išsilavinimo lygiu.

„Tūkstantmečio kartos atstovai labiau ne kas kitas skatina šią tendenciją“, – pažymi Ch. Leinbergeris.

Šiais laikais dvidešimties-trisdešimties metų žmonės neskuba tuoktis, susilaukti vaikų ir pirkti namų, net jei jie jau įsitvirtino savo profesinėje srityje. Todėl didelis namas priemiestyje su dailiomis pievelėmis ir garažais dviem automobiliams jiems tiesiog nėra svarbus. Todėl jie pasiima savo diplomus ir traukia į miestus su visomis jų metro sistemomis ir pėstiesiems pritaikytomis zonomis.

Kas nutinka, kai tūkstantmečio kartos atstovai galiausiai sukuria šeimas? „Vienas iš dalykų, kurį akivaizdžiai stebime, yra tas, jog šie tūkstantmečio kartos atstovai, kurie galiausiai susitupi, keliasi į urbanizuotus priemiesčius, – sakė Ch. Leinenbergeris. – Jie nori geresnių mokyklų miestų teritorijose, kur galima vaikščioti pėsčiomis.“

Jis atkreipia dėmesį į vos už maždaug aštuonių kilometrų nuo Vašingtono esantį Arlingtoną, Virdžinijos valstijoje. Tai priemiestis, kur 90 proc. gatvių turi šaligatvius, čia kilometrus driekiasi dviračių takai ir nesunkiai galima pasiekti „Metrotrail“ sistemą bei nuvykti į Vašingtoną.

Žvelgiant į ateitį

Vėlgi, kol kas nėra duomenų, kurie leistų tiksliai nurodyti tikslią priežastį, kodėl egzistuoja ryšys tarp galimybės vaikščioti pėsčiomis ir aukštesnio išsilavinimo lygio. Tačiau yra dalykų, į kuriuos galime atsižvelgti. Dideli miestai plečia pėstiesiems pritaikytą infrastruktūrą, kad priviliotų išsilavinusių ir daug uždirbančių žmonių. Jauni kelis mokslinius laipsnius turintys žmonės, gyvenantys miestuose, užtikrina finansavimą viešajam transportui ir pėstiesiems pritaikomoms erdvėms. Ir tie patys jauni suaugusieji keičia vietas, kuriose to nėra.

Ar pėsčiomis vaikščiojantys žmonės yra protingesni, sunkiau dirba ir yra labiau išsilavinę? Sunku pasakyti. Tačiau vienas dalykas yra aiškus: jeigu miestai nori prisivilioti protingų žmonių ir padidinti BVP, jau geriau tegul pasirūpina šaligatviais.