Vienas žymiausių ir kontraversiškiausių pasaulio psichologinių bandymų – „Mažojo Alberto eksperimentas“: kai kūdikiui buvo dirbtinai įvaryta visų pliušinių objektų baimė – kuo tai pasibaigė? (Video)

„Mažojo Alberto eksperimentas“ buvo 1920 m. atliktas tyrimas, kurį atliko garsus psichologas, „biheviorizmo tėvas“ Johnas B. Watsonas.

Iš esmės tai buvo kūdikio, kuris buvo identifikuotas tik kaip „Albertas. B“, elgsenos tyrimas – jo patiriama baimė matant ką nors minkštą, purų ar pliušinį.

Atmetus eksperimento metu eksponuotas nemenkas metodikos problemas ir abejotiną etiką, dėl savo rezultatų ir jo reikšmės psichologijos istorijoje, tyrimas tapo vienu garsiausių ir dažniausiai cituojamų visoje žmogaus psichologijos srityje.

Taigi kaip viskas prasidėjo? Watsoną labai suintrigavo Rusijos tyrėjo Ivano Pavlovo darbas, kuris netyčia aptiko sąlyginio reflekso (Conditioning Theory) teorijos idėją, atlikdamas nesusijusį šunų virškinimo sistemos tyrimą.

Atlikdamas tyrimą, Pavlovas pastebėjo, kad jo tiriamieji šunys pradėdavo seilėtis prieš pateikiant jiems maistą beveik taip, lyg jie žinotų, kad jis bus patiektas.

Pavlovas galiausiai suprato, kad šunys iš tikrųjų seilėjasi, matydami jo asistentus, einančius į kambarį, ir kad šunys pradėjo asistentų pasirodymą sieti su maistu.

Po kelių eksperimentų Pavlovas sugebėjo priversti šunis seilėtis vien tik metronomo tiksėjimu, kuris anksčiau buvo neutralus dirgiklis, be daugelio kitų dirgiklių, todėl jis padarė išvadą, kad atsakas į atsitiktinį dirgiklį gali būti sąlygojamas atsižvelgiant į tinkamas priemones.

Watsonui buvo įdomu, ar žmonėms galima vienodai kaip ir šunims suteikti sąlyginį refleksą (tiesą sakant, vėliau Pavlovas eksperimentavo su našlaičiais vaikais, gaudamas panašius rezultatus); taigi natūraliai, užuot atlikęs eksperimentus, kurie neturėtų jokių galimybių psichologiškai pakenkti vaikui, Watsonas nusprendė eksperimentuoti su kūdikiu.