Tyrimas nustebino: viena klaida nubraukia naudą sveikatai

„Manoma, kad fizinis aktyvumas ir miegas yra veiksniai, kurie nepriklausomai vienas nuo kito prisideda prie pažinimo funkcijų, tačiau jie taip pat yra tarpusavyje susiję: didesnis fizinis aktyvumas lemia geresnę miego kokybę ir gali reguliuoti cirkadinius ritmus“, – teigia Londono universiteto koledžo (angl. University College London, UCL) Epidemiologijos ir sveikatos priežiūros instituto mokslo darbuotoja Mikaela Bloomberg.

UCL tyrėjų komanda, kuriai priklausė ir M. Bloomberg, pasigedo tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjamas fizinio aktyvumo ir miego poveikis kognityvinėms funkcijoms.

Miego sutrikimai gali būti ankstyvas demencijos požymis. Visgi, mokslininkai nėra tikri ar prastas miegas sukelia pažinimo funkcijų silpimą ar priešingai – jau atsiradusi neurodegeneracinė liga kliudo kokybiškai išsimiegoti.

„Atsižvelgdami į tai, norėjome ištirti, kaip fizinio aktyvumo ir miego įpročių deriniai veikia kognityvines funkcijas ilgą laiką“, – sakė M.Bloomberg.

UCL mokslininkų atlikto didelės apimties tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „The Lancet Healthy Longevity“.

Kaip gauti duomenys?

Šiam tyrimui atlikti buvo naudoti anksčiau surinkti duomenys, kai nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 31 d. buvo stebimi beveik 9 tūkst. 50 metų amžiaus ir vyresnių Anglijos gyventojų, kurie kognityviškai buvo sveiki.

Dalyviai kas dvejus metus teikė ataskaitas apie savo fizinį aktyvumą ir miego trukmę.

Tyrėjai klausė savanorių, kiek valandų jie miegojo įprastą naktį. Tada UCL tyrėjai miegą priskyrė kategorijai „trumpas“, jei jis truko mažiau nei šešias valandas, „optimalus“, jei buvo miegama nuo šešių iki aštuonių valandų, ir „ilgas“, jei buvo miegama daugiau nei aštuonias valandas.

Dalyvių taip pat klausta, kiek jie mankštinasi. Žmonės nurodė, kaip dažnai jie užsiima lengva, vidutinio sunkumo ir intensyvia fizine veikla ir ar sportuoja dažniau nei kartą per savaitę, rečiau arba niekada. Tyrėjai vertino dalyvių epizodinę atmintį, naudodami specialiai sukurtas skubaus ir uždelsto prisiminimo užduotis. Tyrėjai pateikė dalyviams dešimties žodžių sąrašą ir paprašė jų iš karto prisiminti žodžius, o po dienos – dar kartą.

Tyrėjai taip pat vertino dalyvių žodžių sklandumą: jų paprašyta per minutę išvardinti tiek gyvūnų, kiek tik jie galėjo sugalvoti.

UCL tyrėjai neįtraukė dalyvių, kurie pranešė, kad stebėjimo laikotarpiu jiems buvo diagnozuota demencija, taip pat tų, kurių testų rezultatai rodė tam tikrus pažinimo sutrikimus. Be to, tyrėjai pakoregavo savo analizę, atsižvelgdami į daugelį veiksnių, pavyzdžiui, į tai, ar dalyviai anksčiau buvo atlikę tą patį pažinimo testą.

Įdomi tyrėjų išvada

Tyrėjai pastebėjo, kad fiziškai aktyviausių grupei priskirtų žmonių kognityviniai rodikliai buvo geriausi, nesvarbu, kiek laiko jie miegojo.

„Tačiau 50 ir 60 metų amžiaus grupės asmenų, kurių fizinis aktyvumas buvo didesnis ir kurie miegojo trumpiau, kognityviniai rodikliai mažėjo greičiau, todėl po 10 metų stebėjimo jų kognityviniai rodikliai buvo panašūs į mažesnio fizinio aktyvumo grupei priskirtų asmenų“, – rašoma UCL mokslininkų straipsnyje.

„Mus nustebino, kad su fiziniu aktyvumu susijusi kognityvinė nauda buvo mažesnė, kai dalyviai miegojo nepakankamai ilgai“, – sakė M.Bloomberg.

Tiesa, tai galiojo ne visiems žmonėms. Paaiškėjo, kad 70 metų ir vyresni dalyviai, nepaisant blogo miego, išsaugojo mankštos teikiamą kognityvinę naudą.

„Ar dalyviai pateikė tikslią informaciją apie savo įpročius?“, – tokio pobūdžio tyrimams nuolat keliamas klausimas.

M.Bloomberg mano, kad šią problemą ateityje galima išspręsti.

„Būtų įdomu atlikti objektyvius miego ir fizinio aktyvumo matavimus, pavyzdžiui, ant riešo nešiojant akselerometrus, kad pamatytume, ar gautume panašius rezultatus“, – sakė ji.

UCL komanda ateityje tikisi ištirti, kaip fizinio aktyvumo ir miego deriniai veikia demencijos riziką.

Parengta pagal „Medical News Today“ inf.