Apie pacientui nematomą, tačiau būtiną chirurginių operacijų komandos dalį. „Kartais jautiesi tarsi automobilių dirbtuvėje“

Praverti operacinės duris ir juolab stebėti patį darbą yra tekę mažai kam. Net ir operuojami pacientai į šią patalpą įvežami tik prieš pat operaciją, tad nėra nei galimybių, o galiausiai nei noro apsižvalgyti ar pabendrauti su personalu. Paprastai operacijos siejamos su operuojančiu gydytoju ir gydytoju anesteziologu  reanimatologu, tačiau paciento sveikatą ar gyvybę gelbsti, priklausomai nuo operacijos sudėtingumo, nemaža grupė medikų, tarp kurių yra ir operacinės slaugytojos.

Operacija – komandinis darbas, kuriam dažnai nereikia žodžių

Operacinė – tai vieta, kur sėkmingas rezultatas priklauso nuo kiekvieno komandos nario indėlio, tarpusavio susiklausymo. Operacinės slaugytojos visame darbo procese tarsi tampa lydere, vadovaujančia sudėtingiausiam procesui – chirurginei operacijai. Ji turi užtikrinti, kad operacinėje būtų laikomasi aseptikos ir antiseptikos reikalavimų, tiesiogiai atsako už medicinos prietaisų, instrumentų, tvarsliavos kontrolę operacijos metu. „Ir operacijos pabaigai uždegi žalią šviesą, kai garsiai pasakai, kad tvarsliavos ir instrumentų skaičius atitinka pradinį. Tik tada chirurgas gali užsiūti žaizdą,“ – pavyzdį pateikia operacinės slaugytoja Ramunė Pleikienė.

VUL Santaros klinikose dirba tik aukščiausios kvalifikacijos chirurgai. Kiekvieno iš jų tempas, operavimo stilius skirtingas, skiriasi ir bendravimo būdas – vienas kalbesnis, kitas uždaresnis. Operacinės slaugytojui reikia mokėti prisitaikyti prie kiekvieno gydytojo, nes operacijos metu būtent jis yra chirurgų ir rankos, ir akys. „Turi ne tik matyti, bet net ir jausti operuojančio gydytojo judesius, žinoti veiksmų seką, kada koks instrumentas bus reikalingas, pasiruošti galimoms išskirtinėms situacijoms, nes kartais skubiais atvejais žodžiams laiko nelieka,“ – sako R. Pleikienė.

Ne mažiau svarbus yra visų operacinės darbuotojų draugiškas, nuoširdus ryšys, nes siekiant pačių geriausių rezultatų, sutelkto kolektyvo vaidmuo labai daug reiškia. Jeigu vieno iš narių trūksta, operacija vykti negali, o jeigu kolektyve vyrauja įtampa, sėkmingas darbas vargu ar įmanomas. „Vieni prie kitų taikomės, stengiamės kuo gražiau sutarti. Operacinėje, skirtingai nei daugelis mano, nėra spengiančios tylos. Tikrai nelengva nekalbant išbūti joje šešias valandas. Mes ir pasišnekame, pasidaliname žiniomis, patirtimi, ir pajuokaujame, kartais ir muziką įjungiame. Ir humoro jausmo, ir cinizmo šiek tiek prireikia. Tačiau, jeigu pasitaiko įtemptas momentas, tuomet nereikia jokių pašalinių garsų, tuo atveju svarbus kiekvienas ištartas žodis,“ – apie komandinį darbą pasakoja operacinės slaugytoja Anna Kudriašova.

Operacinės slaugytojo darbas – ir aparatūrą patikrinti, ir instrumentus suruošti, ir stebėti operacinio lauko tvarką

Darbo diena operacinėje prasideda nuo tai dienai suplanuotoms operacijoms reikalingų priemonių surinkimo: visų instrumentų, tvarsliavos ir kitų. Privalu patikrinti, ar tvarkingai veikia aparatūra, ar viskas saugu, kad neįvyktų nesusipratimų ir darbas vyktų sklandžiai.

Kiekvienoje iš VUL Santaros klinikose esančių operacinių yra atliekamos kelių centrų operacijos. Jų įvairovė, skirtinga savo sudėtingumu ir apimtimi, lemia ir kitokią darbo eigą, skiriasi ir pasiruošimas, ir instrumentai. „Mes iš anksto žinome, kokia bus atliekama operacija. Visada yra paruošti konteineriai su steriliais instrumentais. Pavyzdžiui, operuojama galvos smegenų kraujagyslių aneurizma. Šiai operacijai vieną rinkinį sudaro instrumentai, kuriais atveriama kaukolė, kitą rinkinį – smulkūs instrumentai pačioms smegenims operuoti. Paprastai be paruoštų rinkinukų gali prireikti ir papildomų. Operacinės slaugytoja turi būti ir tam pasirengusi. Šias subtilybes perpranti tik ilgiau dirbdama,“ – aiškina A. Kudriašova.

Operacinės slaugytojos sako, kad, dirbdamas su tais pačiais chirurgais, žinai, kokie jų mėgstamiausi instrumentai, kokiu kampu ar būdu juos paduoti. „Kartais gydytojas tau nepasako, kokio instrumento jam tuo metu reikia. Turi atidžiai sekti visą operacijos eigą, viską numatyti į priekį. Negali instrumentuoti, nesuprasdamas, ką daro chirurgas. Taip pat svarbu stebėti, ar neplyšo gydytojų pirštinės, nesugedo instrumentai, ar kas nepateko į pjūvio vidų, stebėti ir visą aplinką, kad niekas neprisiliestų prie sterilių instrumentų. Akys visą laiką ratu. Ne veltui sakoma, kad darbui operacinėse pasilieka tik labai stiprūs žmonės, silpni paprasčiausiai čia neišlaiko įtampos,” – šypteli operacinės slaugytoja.

Pasak R. Pleikienės, pagrindinį instrumentų komplektą sudaro apie 80 vienetų. Dar paimami papildomi, kurie reikalingi konkrečiai operacijai. Kartais jų kiekis gali siekti ir 200. Operacijos metu chirurgui pačiam nevalia imti instrumentų, juos paduoda tik operacinės slaugytoja. Dauguma chirurginių instrumentų yra daugkartinio naudojimo, todėl operacijai pasibaigus operacinės slaugytojų dar laukia kiti darbai – reikia mokėti surūšiuoti instrumentus, paruošti juos ir perduoti sterilizuoti.

Sunkiausios operacijos: „Kartais jautiesi tarsi automobilių dirbtuvėje“

Paklausta, kokios operacijos pareikalauja daugiausia jėgų, operacinės slaugytoja A. Kudriašova prisipažįsta: „Man tai yra stuburo fiksacijos, nes šitos operacijos metu naudojama tiek instrumentų, kad jautiesi tarsi esanti automobilių dirbtuvėje. Šie įrankiai dideli, sunkūs, jų labai daug. Be to, tenka dirbti su rentgeno spinduliais, tad visą operacijos laiką dėvime švinines prijuostes ir kaklo apsaugas. Prieš operaciją dar valandą skiriame pasiruošimui. Todėl iš viso su šiuo sunkiu „skafandru“ išbūni ne mažiau penkių valandų... O štai plastinės rekonstrukcijos operacijų metu darbo tiek, kad kartais prireikia net dviejų slaugytojų brigadų.“

„Nelengva ir kitose operacijose, nes visur reikia atsakomybės, atidumo, kruopštumo,” – savo kolegę papildo R. Pleikienė. Rodos, toks paprastas judesys – teisingai paduoti instrumentą chirurgui, taip pat ypač atsakingas momentas. Juk sujudinus gydytojo ranką, galimos skaudžios pasekmės: pažeistas gyvybiškai svarbus paciento organas ar audinys. 

Nuolatinis tobulėjimas būtinas ir neišvengiamas

Nuo išsilavinimo labai priklauso sklandus ir sėkmingas darbas. Baigusieji mokslus kolegijoje ar universitete operacinės slaugytojo diplomo dar neįgyja. Darbo įgūdžių ir specialių žinių privalu mokytis papildomai. Tik išklausiusiems operacinės slaugytojo specializacijos kursą ir išlaikiusiems egzaminus suteikiama ši specializacija. Pasak Ramunės Pleikienės, operacinės slaugytoja turi išmanyti žmogaus anatomiją, operacijų eigą, seką, žinoti visų operacinėse naudojamų instrumentų pavadinimus, jų paskirtį. Svarbios dar ir asmeninės operacinės slaugytojos savybės: atsakingumas, gera ir greita orientacija, susikaupimas, tikslumas, iniciatyvumas.

Be įdirbio, šiame kintančiame, kaskart naujovėmis pasipildančiame gydymo procese, nuolatinis žinių siekimas yra būtinas. Jis padeda išvengti klaidų, galinčių brangiai kainuoti. Jeigu kažko nežinai, visada reikia klausti, išsiaiškinti viską iš pagrindų. „Naujovėms nuolat turi būti pasirengusi. Prisimenu, kai prasidėjo laparoskopinių operacijų era. Rodos, taip pat turi paruošti pacientą, taip pat paruošti instrumentus, o štai pačią operacijos eigą matai kiek mažiau, nes viskas ekrane. Kai nesi įpratęs, sunkiau... Mokiausi klausdama gydytojo, vertindama, įsimindama. Būtų puiku, jeigu įdiegiant naujoves, kuo dažniau mokymuose kartu su gydytojais galėtume dalyvauti ir mes,“ – savo viltis išdėstė operacinės slaugytoja Anna Kudriašova.

Apibendrindamos pasakojimą apie savo specialybę pašnekovės sako, jog džiaugiasi girdėdamos žodžius: „Myliu savo darbą, man jis teikia džiaugsmo. Kai esu prie operacinio stalo, nustoja egzistuoti visa kita, išskyrus darbą. Aš savo vietoje, pataikiau ten, kur ir turiu būti..“  Tai dviejų puikių VUL Santaros klinikų darbuotojų, operacinės slaugytojų Ramunės Pleikienės ir Annos Kudriašovos mintys. Dviejų operacinės slaugytojų – iš 167, dirbančių Santaros klinikose. Ir jas visas jungia bendras tikslas – begalinis noras padėti žmonėms.