Tyrimas parodė, kada patys sau atrodome vyresni, nei iš tiesų esame – šią būseną patiria kone visi

„Jau atlikta gausybė tyrimų, įrodžiusių, kad vidurinio amžiaus brandos slenkstį perkopę suaugusieji, apimti streso, pasijunta tokio amžiaus, kokio faktiškai yra, ar netgi šiek tiek vyresni“, – teigia Šiaurės Karolinos universiteto psichologijos profesorė Shevaun Neupert.

Pasak jos, priežastis, dėl kurių brandūs žmonės jaučiasi vyresni negu yra, galima sieti su įvairiopu sveikatos pablogėjimu.

Deja, šios aplinkybės poveikis prie ankstyvosios brandos tarpsnio artėjantiems ir į jį patenkantiems, taip pat kiek vyresniems asmenims (pradedant jaunuoliais ir baigiant 4-ąją dešimtį įpusėjusiais individais) ištirtas nepakankamai. Akivaizdu, kad gilesnis suvokimas, kaip šis reiškinys veikia visų amžiaus grupių asmenis galėtų padėti numatyti priemones, apsaugančias tiek psichologinę, tiek fizinę savijautą.

„Atliktą darbą galima vertinti kaip ypač aktualų, kadangi dabartinis jaunimas, kaip teigia stresą tyrinėjantys mokslininkai, įtampą jaučia kur kas dažniau nei ankstesnių kartų atstovai, būdami tokio pat amžiaus“, – priduria ji.

Tyrimo metodika ir pagrindinės išvados

Mokslininkai išanalizavo 107 asmenų, kurių amžius – 18–36 metai (vidurkis – maždaug 20 metų), pateiktus duomenis. Tyrimo dalyviai turėjo užpildyti bendro pobūdžio anketą, o vėliau – išsamų klausimyną (jį pildė aštuonias dienas iš eilės). Atsakydami į kasdien pildomose anketose pateiktus klausimus, tiriamieji turėjo nurodyti, kokio stiprumo stresą patyrė, kiek jautėsi užtikrinti, kad gali kontroliuoti savo gyvenimą, ir kiek sau tą dieną būtų davę metų, rašo scitechdaily.com.

„Pagrindinę išvadą galima suformuluoti taip: tomis dienomis, kuriomis tyrimo dalyviai patyrė daugiau streso negu įprastai, jie jautėsi ir atrodė vyresni negu yra, – sako Sh. Neupert. – Ypač tai pasakytina apie dienas, kai dalyvius buvo apėmęs įspūdis, kad jei nebepajėgia kontroliuoti savo gyvenimo.“

„Svarbu paminėti, kad streso ir gebėjimo kontroliuoti tai, kas vyksta, lygiai buvo traktuojami kaip santykiniai dydžiai“, – pridūrė Sh. Neupert.

Įžvalgos ir gairės ateičiai

Tai reiškia, kad jei asmuo nurodė patyręs gana nestiprų stresą, bet visgi streso lygis buvo kiek aukštesnis negu įprastai, tas stresas jau turėjo poveikį. Tą patį galima pasakyti ir apie gebėjimo valdyti savo gyvenimą poveikį: jeigu asmuo nurodė galįs pakankamai veiksmingai kontroliuoti tai, kas vyksta, nors vis dėlto ne taip veiksmingai kaip kad įprastai, tas veiksmingumo sumažėjimas turėjo poveikį.

„Viena vertus, tapo aišku, kad ne tiktai garbaus amžiaus žmones stresas verčia jaustis vyresnius. Tas pats būdinga ir jaunimui“, – teigia Sh. Neupert.

„Kita vertus, užsitęsęs, nuolatinis stresas, kaip puikiai žinoma, gali turėti neigiamą poveikį sveikatai, be to, stresas paprastai suintensyvėja, kai jaunas žmogus pereina į vidurinio amžiaus brandą, t. y. pradėjus 5-ąją ir 6-ąją dešimtis. Kadangi dabartinis jaunimas ir taip patiria daugiau streso negu ankstesnės kartos, kai buvo jaunos, taip pat dėl to, kad stresas verčia žmones jaustis vyresnius, šią kartą teks stebėti atidžiau ir skirti daugiau dėmesio rodikliams, pagal kuriuos įprastai vertinami streso nulemti psichinės ir fizinės sveikatos pakitimai“, – įsitikinusi Sh. Neupert.

Kas lemia senėjimą?

Nauji tyrimai parodė, kas sukelia žmogaus ląstelių senėjimą. Gležna membrana, gaubianti mūsų ląsteles, yra vos 5 nanometrų storio – tai atitinka vos 1/20 muilo burbulo storio. Ši membrana yra jautri žalai, kurią gali sukelti kasdienė fiziologinė veikla, pavyzdžiui, raumenų judesiai ar audinių sužalojimai.

Reaguodamos į tai, ląstelės yra išvysčiusios atsikūrimo sistemas, kurios iki tam tikro lygio gali atitaisyti išorinio sluoksnio pažeidimus. Tyrimas publikuojamas mokslo žurnale „Nature Aging“.

Anksčiau buvo manoma, kad mechaniniai ląstelių membranų pažeidimai sukelia dvi paprastas pasekmes: atsistatymą arba žūtį. Tačiau šiame tyrime mokslininkai atskleidė, jog gali būti ir trečias rezultatas – ląstelių senėjimas.

„Kai pradėjau šį projektą, mano tikslas buvo tiesiog suprasti pažeistos ląstelių membranos atsistatymo mechanizmus, – prisimena vyriausioji šio tyrimo autorė, Membranologijos skyriaus vadovė, profesorė Keiko Kono, kuri šį tyrimą atliko su kitais minėto skyriaus nariais, įskaitant Kojiro Sudą, Yohsuke Moriyamą, Nurhanani Razalį ir kitus kolegas. – Galiausiai viskas baigėsi tuo, jog atradome, kad ląstelių membranų pažeidimai tam tikra prasme keičia ląstelių likimą.“