Lietuvoje – vos vienas toks šuo, kai Europoje – daugiau nei 20 000. Mus lenkia ir kaimynai. Kodėl?

Skaičiuojama, kad per metus vidutiniškai Europoje šunimis vedliais tampa keli tūkstančiai keturkojų, o iš viso šiuo metu jų yra daugiau kaip 20 tūkst. Kiekvienas pagalbininkas neregiui gali padėti nuo 8 iki 10 metų. Tačiau iki tol šiuos šunis reikia bent du metus ruošti. Vieno šuns paruošimo bei priežiūros kaina siekia iki 25 tūkst. Eur.

„Lietuvoje šiuo metu yra tik vienas šuo vedlys, galintis padėti regos negalią turinčiam žmogui. Šiuo klausimu esame atsilikę ne tik nuo kitų didesnių valstybių, tačiau ir Baltijos šalių regione. Latvijoje ir Estijoje šiuo metu yra paruošta arba ruošiama po 20 šunų, kurių rengimas nuo 90 iki 100 proc. kompensuojamas valstybės. Lietuvoje, deja, dar vis manoma, kad šuo neregiui yra prabangos prekė ir, norint jį turėti, visas išlaidas reikia dengti pačiam“, – sako P.Kalvelis.

LASS prezidento teigimu, Vokietijoje šiuo metu yra 2 tūkst. šunų vedlių, kurių parengimą pilnai kompensuoja valstybė. Tokia praktika taikoma ir kitose šalyse. Suomijoje yra paruošta 250 šunų, Lenkijoje – 120, Latvijoje – 10, tačiau sulaukus naujos valstybės dotacijos bus paruošta ir neįgaliesiems suteikta dar tiek pat keturkojų.

Tuo tarpu Estijoje valstybė kompensuoja 90 proc. šuns rengimo išlaidų.

„Europos valstybėse jau nebekyla klausimai, kad šuo vedlys yra būtinybė nereginčiam žmogui, o štai Lietuvoje požiūris nesikeičia jau ne vienerius metus“, – sako P.Kalvelis.

Šuo – galimybė visaverčiam gyvenimui

Anot LASS atstovo, didžiausias šuns vedlio privalumas yra savarankiškas ir saugus judėjimas gatvėmis bei galimybė visaverčiai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

„Šiuo metu Lietuvoje pagrindinė žmonių su regos negalia pagalbinė priemonė yra baltoji lazdelė, tačiau ji niekada neatstos šuns vedlio. Su lazdele aklas žmogus gali tik jausti, kas jam yra prie kojų ir aplink jas. Tuo tarpu šuo vedlys padeda orientuotis visose aplinkose – suteikia laisvės ir nepriklausomybės gatvėse bei kitose vietose. Kaip pavyzdžiui, padeda rasti perėjas ir šviesoforus, saugiai kirsti gatvę, įveikti bet kokias kliūtis, įskaitant ir esančias virš galvos, rasti įėjimus į pastatus, laiptines, liftus, nukreipia į laisvą vietą viešajame transporte ir padeda panašiose situacijose“, – sako LASS atstovas.

Kaip teigia P.Kalvelis, turintys negalią žmonės, lygiai taip pat nori gyventi visavertį gyvenimą, aktyviai įsitraukti į visuomenines veiklas.

„Žmogus arba gimsta nematydamas, arba regą praranda kažkuriuo gyvenimo etapu – nutikus nelaimei, išsivysčius ligai arba senstant. Lietuvoje regos negalią daugiausiai turi vidutinio arba vyresnio amžiaus žmonės. Prieš regos praradimą jie gyvena aktyvų, visavertį gyvenimą, turi visas galimybes saugiai vaikščioti, mėgautis laiku lauke, susitikti su draugais, vaikščioti į darbą. Nutikus nelaimei, kuri baigiasi regos praradimu, gyvenimas apsiverčia.

Atsiranda daugybė kliūčių, kurios priverčia keisti savo įpročius. Taip neturėtų būti. Asmenys su regos negalia visiškai tokie patys žmonės ir turėtume kalbėtis bei ieškoti sprendimų, kaip jiems sudaryti galimybes gyventi įprastą gyvenimą visuomenėje“, – teigia P.Kalvelis.

Lietuvoje yra galimybė ruošti šunis vedlius

Kaip teigia LASS vadovas, Lietuvoje  šiuo metu yra viena mokykla, planuojanti rengti šunis vedlius ir vykdyti jų priežiūrą. Tačiau kol nėra finansavimo keturkojų rengimui, o juos iš asmeninių lėšų gali įsigyti vos vienetai, paruoštus šunis vedlius jie gali pirkti tik kitose valstybėse.

„Kai kalbame apie šunis vedlius, neužtenka juos tik paruošti ir atiduoti žmogui su negalia. Šunis reikia nuolat prižiūrėti, tikrinti ir ugdyti jų gebėjimus. Todėl labai svarbu, kad Lietuvoje būtų sukurta visa sistema šioms paslaugoms. O kol to nėra,  potencialiausia galimybė yra pirkti šunį kitose valstybėse, pavyzdžiui, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje ar kitose. Tačiau nusipirkus šunį, jo priežiūrai reikia grįžti į tą pačią šalį, iš kurios keturkojis buvo įsigytas, tad neregiui prisideda papildomų išlaidų“, – atkreipia dėmesį P.Kalvelis.

Anot jo, jei valstybė patvirtintų  finansavimą šunims vedliams, tikėtina, kad atsirastų daugiau kinologų Lietuvoje, norinčių bei galinčių tuo užsiimti.

„Svarbiausia, kad keistųsi pačios valstybės bei valdžios požiūris. Šiuo metu diskusijos dėl šuns vedlio rengimo ir finansavimo vyksta labai sunkiai bei lėtai, o šios situacijos įkaitais, deja, yra asmenys su regos negalia“, – teigia LASS vadovas.