„Reaguoja taip, tarsi tai būtų bakterijos. Tikriausiai šį klausimą yra uždavęs kiekvienas žmogus“

Atsakymas į šį klausimą slypi mūsų odos struktūroje. Rašiklio ar markerio rašalas lieka paviršiuje ir išnyksta kartu su viršutiniu odos sluoksniu, kuris atsinaujina kas 2-4 savaites. Tatuiruotė įsiskverbia daug giliau, ir būtent tai leidžia jai išlikti visą gyvenimą. Tačiau tai toli nėra išsamus atsakymas – labai didelį vaidmenį tatuiruočių ilgaamžiškumui atlieka žmogaus imunitetas.

Odos struktūra

Kad suprastume, kodėl tatuiruotės lieka visam gyvenimui, pirmiausia turime suprasti, iš ko sudaryta oda.

Pasak „Science ABC“, tai toks didelis mūsų kūno organas, kad sudaro 2,5 proc. visos mūsų masės. Šį galingą apsauginį barjerą sudaro trys sluoksniai, kurie saugo raumenis, audinius ir vidaus organus.

Norėdami suprasti tatuiruočių ilgaamžiškumą, turime sutelkti dėmesį į du pagrindinius sluoksnius – epidermį ir dermą.

Epidermis yra viršutinis odos sluoksnis, kuris veikia kaip šarvas. Jis apsaugo kūną nuo infekcijų, UV spindulių ir kitų išorinių grėsmių.

Epidermyje nėra kraujagyslių, todėl maistines medžiagas jis gauna iš gilesnių sluoksnių. Epidermio ląstelės nuolat atsinaujina: viršutiniai sluoksniai su negyvomis ląstelėmis palaipsniui nusilupami, kas 2-4 savaites pakeičiami naujais ir virsta dulkėmis.

Štai kodėl paprasto rašiklio ar markerio rašalas taip greitai išnyksta – jis lieka epidermio paviršiuje ir dingsta kartu su viršutiniu jo sluoksniu.

Po epidermiu yra derma – gilesnis ir sudėtingesnis odos sluoksnis, sudarytas iš jungiamojo audinio. Dermoje yra plaukų folikulų, riebalinių ir prakaito liaukų, nervų galūnėlių ir kraujagyslių.

Dėl savo sudėties derma yra tvirta tatuiruočių dažų „saugykla“, neleidžianti jiems taip lengvai išnykti, kaip tai atsitinka su epidermyje esančiais dažais.

Kai tatuiruotė užtepama ant odos, rašalas prasiskverbia giliai į dermą. Ten jis „uždaromas“ jungiamuosiuose audiniuose ir lieka vienoje vietoje.

Kodėl tatuiruotės laikui bėgant neišblunka?

Tatuiruotės lieka ant odos ne tik dėl rašalo įsiskverbimo gylio, bet ir dėl unikalaus mūsų imuninės sistemos gebėjimo. Tatuiruotės darymo procesą organizmas suvokia kaip mikrotraumą.

Tatuiruočių aparato adata į odą įsiskverbia maždaug šimtą kartų per sekundę, rašalas patenka giliai į dermą, o tai neišvengiamai sukelia imuninės sistemos reakciją.

Rašalo dalelėms patekus į odą, organizmas pradeda reaguoti. Imuninės ląstelės, pavyzdžiui, makrofagai – ypatingi mūsų imuninės sistemos „kareiviai“ – iš karto skuba į pažeidimo vietą.

Jų užduotis – kovoti su bet kokiomis svetimkūnio dalelėmis, kurios gali kelti grėsmę organizmui. Štai kodėl šviežia tatuiruotė patinsta ir tampa raudona – tai organizmo gynybinė reakcija.

Makrofagai sugeria rašalo daleles taip, tarsi jos būtų bakterijos ar kitos kenksmingos medžiagos.

Tačiau skirtingai nei bakterijos, kurias makrofagai sėkmingai sunaikina savo fermentais, tatuiruotės pigmentas yra per didelis ir stabilus, kad jį būtų galima visiškai sunaikinti. Todėl makrofagai paprasčiausiai „uždaro“ rašalą savyje, pasilieka vietoje ir išlaiko pigmentą dermoje.

Įdomu tai, kad makrofagai negyvena amžinai. Kai viena ląstelė žūsta, ji išskiria dažų daleles į aplinkinius audinius, tačiau naujas makrofagas tuoj pat skuba užimti jos vietą ir sugrąžinti pigmentą.

Šis dažų surinkimo ir perkėlimo procesas kartojasi be galo, todėl tatuiruotė išlaiko ryškumą ir spalvą visą žmogaus gyvenimą. Kitaip tariant, darydamiesi tatuiruotę, savo imuninę sistemą apkrauname papildomu darbu.

Taigi tatuiruotės ilgaamžiškumą lemia ne tik tatuiruočių mašinėlė, bet ir unikalus mūsų imuninės sistemos gebėjimas.

Makrofagai atlieka tatuiruotės „sargų“ vaidmenį, užtikrindami jos ilgaamžiškumą, nepaisant nuolatinio odos ląstelių atsinaujinimo ir natūralių senėjimo procesų.