„Paslėptas potencialas.“ Ar iš tiesų naudojame tik 10 % smegenų?

Ši idėja įkvėpė tokius filmus kaip „Šalutinis efektas“, tačiau mokslas jau seniai ją paneigė. Vis dėlto mitas tebegyvuoja ir vilioja daugelį savo pažadu apie „paslėptą potencialą“.

Tad kiek procentų smegenų iš tiesų naudojame ir kaip atsirado ši legenda?

Žmonės naudoja visus savo smegenų resursus

Mūsų smegenys sudarytos iš sričių, atsakingų už skirtingas funkcijas: regėjimą, atmintį, kalbą, judėjimą ir t. t. Šiuolaikiniai neurologijos metodai leidžia tiesiogiai stebėti smegenų aktyvumą, o tyrimai rodo: per dieną įsijungia visi smegenų regionai, nors jų aktyvumas ir kinta.

Jei 90 % būtų neveiklūs, tai mokslininkai jau seniai būtų pastebėję – tačiau taip nėra. Net stebint pavienius neuronus nebuvo aptikta visiškai „negyvų“ zonų.

Kai žmogus skaito, kalba ar tiesiog judina akis, jo smegenys dirba pilnu pajėgumu: skaito tekstą, koordinuoja rankų judesius, palaiko pusiausvyrą ir valdo regą – visa tai vienu metu.

Mitas apie „10 %“ dalinai kilo dėl smegenų skenavimo vaizdų, kuriuose rodomos tik aktyviausios sritys. Tačiau tai nereiškia, kad kitos zonos nedirba – jos tiesiog veikia mažesniu intensyvumu. Tai primena naktinį miestą: šviesų mažiau, bet miestas gyvas.

Geriausias įrodymas, kad smegenys naudojamos pilnai – traumos. Jei dauguma smegenų būtų „nereikalingos“, smulkūs pažeidimai nesukeltų rimtų pasekmių. Tačiau insultas ar nedidelis smegenų pažeidimas gali sugriauti kalbos gebėjimą ar judėjimo koordinaciją.

Pavyzdžiui, kairiosios kaktinės skilties pažeidimas gali visiškai atimti kalbėjimo galimybę.

Šio mito patrauklumas slypi pažade: kad kiekvienas turi neišnaudotų supergalių. Mintis, jog „galime daugiau“, pasirodo net tokiose knygose kaip „Kaip įgyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, kur minima, kad žmogus esą panaudoja tik 10 % savo proto galimybių.

Tačiau tai buvo metafora apie potencialą tobulėti, o ne apie smegenų fiziologiją – visgi žmonės ją suprato pažodžiui.

Kai kurie netgi teigia, kad pats Einšteinas esą aiškino savo genialumą šiuo mitu – bet jokių to įrodymų nėra. 

Kitas mitą palaikęs veiksnys – XX a. pradžios mokslo žinių trūkumas. Tuo metu neurologai dar nesuprato kai kurių smegenų dalių paskirties.

Pavyzdžiui, 1930-aisiais neurochirurgas Wilderis Penfieldas operacijų metu elektriniais impulsais stimuliavo smegenų paviršių. Kai kurios sritys sukeldavo akivaizdžias reakcijas, o kitos – ne. Tai klaidingai buvo interpretuota kaip „nereikalingų“ zonų įrodymas.

Vėlesni tyrimai parodė, kad tos tylinčios zonos, pavyzdžiui, prefrontalinė žievė, yra labai svarbios – jos reguliuoja planavimą, savikontrolę ir sprendimų priėmimą.

Tačiau tuo metu mitas jau buvo įsitvirtinęs ir sėkmingai paplito per filmus, saviugdos knygas ir įvairius kursus, siūlančius „atrakinti paslėptus gebėjimus“, kurių iš tiesų paprasčiausiai nėra.