Šokiruojantis atradimas. Tai užfiksavo mirties akimirką. Šviesa išblėsta...

Kanados mokslininkai užfiksavo šį reiškinį pelėse ir augaluose, patvirtindami vadinamųjų biofotonų egzistavimą.

Mūsų kūnai gali skleisti šviesą – tiesiogine prasme. Ne perkeltine prasme, ne dvasiškai, o fiziškai. Tai yra Kalgario universiteto fizikų ir Kanados nacionalinės tyrimų tarybos atlikto tyrimo išvados.

Mokslininkai gyvose pelėse ir augaluose pastebėjo „ultrasilpną fotonų emisiją“ (UPE), kuri po jų mirties žymiai sumažėjo. Poveikis? Plika akimi – tiksliau, specializuota kamera – matoma gyvenimo šviesa, kuri užgęsta su paskutiniu atodūsiu.

Priešingai nei atrodo, čia nekalbama apie jokį ezoterizmą ar mistines istorijas apie auras. Tyrėjai neteigia, kad gali nufotografuoti žmogaus sielą ar energiją. Tačiau naudodami itin jautrias CCD (charge-coupled device) kameras, jie užfiksavo pavienius gyvų organizmų skleidžiamus šviesos fotonus.

Po pelių mirties, nors jų kūno temperatūra buvo palaikoma pastovi, skleidžiamų fotonų skaičius smarkiai sumažėjo. Panašus poveikis pastebėtas ir augalų, kurie anksčiau buvo paveikti fizinio ir cheminio streso, lapuose. Jie ryškiau švytėjo ten, kur buvo sužeisti.

Iš kur atsiranda ši paslaptinga šviesa? Iš biocheminių procesų. Ląstelės, ypač veikiamos streso, gamina vadinamąsias reaktyviąsias deguonies rūšis. Šios molekulės gali sukelti reakcijas, kurių metu elektronai įgyja energijos, o vėliau ją išskiria fotonų – mažyčių šviesos pliūpsnių – pavidalu. Šis reiškinys nėra naujas – jis stebimas jau daugelį metų, pavyzdžiui, karvių širdies audiniuose ar bakterijų kolonijose. Tačiau nauja yra jo surinkimas ištisuose organizmuose.

Mokslininkai teigia, kad ateityje tokio tipo emisija gali tapti diagnostikos įrankiu – leisiančiu neinvaziniu būdu įvertinti audinių sveikatą, streso lygį ar ligos buvimą. Skamba kaip mokslinė fantastika, bet fizika dažnai yra keliais žingsniais priekyje medicinos.

Eksperimentas rodo viena: gyvybė švyti. Galbūt nepakankamai stiprai, kad galėtume ją pamatyti be įrangos, bet pakankamai stipriai, kad užfiksuotume ją vos tik ji dingsta. Tai ne „dvasios palikimas kūne“, o signalas, kad sudėtinga cheminė sistema, kuria esame, ką tik užsidarė.

Galbūt vieną dieną gydytojai vietoj stetoskopo naudos šviesos detektorių, kad patikrintų, ar audiniai tikrai gyvi. Tačiau kol kas mums belieka džiaugtis tuo, kad mes iš tiesų spindime – nors ir blankiai.