Tai gali pasireikšti nugaros skausmu. Šis vėžys vystosi nepastebimai

Inkstų vėžys yra vienas iš vėžio tipų, kuris ilgą laiką gali vystytis be simptomų. Inkstai, esantys giliai pilvo ertmėje, filtruoja kraują, reguliuoja kraujospūdį ir gamina hormonus, todėl pirmieji ligos simptomai dažnai pasireiškia tik tada, kai navikas pradeda trikdyti jų funkciją arba išauga didelis.

Požymiai, kurių nereikėtų ignoruoti

Būdingiausias inkstų vėžio simptomas yra kraujas šlapime (vadinamas hematurija). Tai gali pasireikšti šlapimo spalvos pasikeitimu į rausvą, rudą arba raudoną, net ir esant nedideliam kraujo kiekiui. Jis dažnai pasireiškia nereguliariai ir kai kuriais atvejais aptinkamas tik laboratoriniu tyrimu.

Kiti ankstyvieji simptomai yra lėtinis nuovargis, atsirandantis dėl anemijos (inkstų vėžys sutrikdo eritropoetino, hormono, stimuliuojančio raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, gamybą), apetito praradimas, svorio kritimas ir pasikartojantys nedideli karščiavimai arba karščiavimai be aiškios infekcijos.

Augant navikui, gali atsirasti apatinės nugaros dalies skausmas, dažniausiai vienoje pusėje, kurio intensyvumas įvairus – nuo buko skausmo iki aštraus, duriančio skausmo juosmens srityje arba po šonkauliais. Kai kuriais atvejais darinys gali būti juntamas ir pilve, nors dėl gilios inkstų vietos tai dažniausiai pasireiškia tik vėlyvose stadijose.

Navikas taip pat gali sukelti patinimą (ypač kojų ir kulkšnių), kuris yra susijęs su inkstų funkcijos sutrikimu ir skysčių kaupimusi audiniuose.

Inkstų vėžio rizikos veiksniai

Inkstų vėžio išsivystymo rizika didėja su amžiumi, ypač po 50 metų. Pagrindiniai veiksniai, prisidedantys prie ligos vystymosi, yra rūkymas, nutukimas, hipertenzija ir lėtinė inkstų liga.

Genetinis polinkis taip pat vaidina svarbų vaidmenį – tam tikri paveldimi sindromai, tokie kaip von Hippel-Lindau liga ir Birt-Hogg-Dubé sindromas, padidina inkstų ląstelių karcinomos (RCC) išsivystymo tikimybę.

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad rūkaliai turi iki dvigubai didesnę riziką susirgti šia liga, o nutukę asmenys turi 25–35 % didesnę riziką, palyginti su sveiko svorio žmonėmis.

Kadangi inkstų vėžio simptomai dažnai imituoja kitas ligas, diagnozei nustatyti reikia atlikti kelis veiksmus. Paprastai tai apima šlapimo tyrimą (kraujui ir infekcijai nustatyti), kraujo tyrimus (anemijai ir inkstų funkcijai nustatyti) ir vaizdinius tyrimus, tokius kaip ultragarsas, KT nuskaitymas arba MRT. Jei aptinkamas inkstų pažeidimas, būtina atlikti biopsiją, kad būtų patvirtintas vėžio ląstelių buvimas.

Kaip sumažinti ligos išsivystymo riziką?

Nors visiškai pašalinti rizikos neįmanoma, daugelį veiksnių galima kontroliuoti. Svarbiausios prevencinės priemonės yra sveiko kūno svorio palaikymas, reguliarus fizinis aktyvumas, tabako ir alkoholio vartojimo ribojimas bei hipertenzijos gydymas.

Taip pat svarbu vengti ilgalaikio toksiškų cheminių medžiagų, tokių kaip trichloretilenas, kuris kartais naudojamas pramonėje, poveikio.

Daugiau nei pusė inkstų vėžio atvejų diagnozuojami atsitiktinai – atliekant vaizdinius tyrimus dėl kitų priežasčių. Ankstyva diagnozė žymiai padidina sėkmingo gydymo, kuris gali apimti chirurginę operaciją, imunoterapiją arba tikslinę terapiją, tikimybę.

Bet kokie nerimą keliantys simptomai turėtų paskatinti apsilankyti pas gydytoją ir atlikti atitinkamus tyrimus. Ankstyva diagnozė suteikia didžiausią tikimybę sustabdyti ligą ir užtikrinti ilgalaikį išgyvenimą.