„Kokia čia dėmė ir kodėl ji atrodo kaip mano tėvų skyrybos?!“ Ką įžvelgiate Rorschacho kortelėse?

Hermannas Rorschachas, šveicarų psichiatras, praeito amžiaus pirmoje pusėje susistemino rašalo dėmių testą, skirtą žmogaus psichologiniam įvertinimui. Tas testas ir dabar dar naudojamas ir yra plačiai naudojamas kaip įdomus ar net juokingas motyvas filmuose, serialuose ir interneto memuose.

„Kokia čia dėmė ir kodėl ji atrodo kaip mano tėvų skyrybos?!“, komentaruose po atsitiktinės dėmės nuotrauka juokauja žmonės. Rorschacho testas yra girdėtas daugeliui, bet daugelis jį supranta neteisingai.

Visų pirma, Rorschachas jo nesukūrė, tik susistemino. Abstrakčios dėmės žmonių psichologijai analizuoti ar net kūrybiškumui skatinti naudotos ir anksčiau. Pats Leonardo da Vinci yra apie tai kalbėjęs. Rorschachas tiesiog sukūrė sistemą.

Antra, tos dėmės nėra bet kokios. Rorschachas pasirinko konkrečius atvaizdus. Jo sistemoje yra 10 kortelių, jos turi būti maždaug 18x24 cm dydžio ir atvaizdai jose sudėtingėja. Tos kortelės rodomos numatyta tvarka ir atlieka skirtingas funkcijas. Pavyzdžiui, ketvirtoji kortelė turi iššaukti mintis apie autoritetą, jėgą, ištvermę – ji kartais vadinama tėvo korta.

Trečia, pats metodas yra gana sudėtingas. Psichologas ar psichoterapeutas tiesiog neklausia „ką čia matai?“ Yra kelios Rorschacho testo fazės. Pavyzdžiui, pirmojoje subjektas (ar, jei norite, pacientas) peržvelgia korteles ir pasako, ką mato, kaip jaučiasi – tai yra laisvoji interpretacija. Antrojoje fazėje jau užduodami klausimai – klausiama, kur yra matyta figūra, kodėl dėmė ją primena.

Šiame metode svarbios ir paprastos detalės. Pavyzdžiui, specialistas turi sėdėti šalia tiriamo žmogaus, o ne priešais jį, kad žmogus kiek įmanoma mažiau būtų veikiamas psichologo mimikos ir nuotaikos. Be to, svarbūs ne tik žodžiai, bet ir elgesys. Testą vykdantis specialistas privalo atkreipti dėmesį į tai, ar tiriamasis sukioja korteles, ar atsiklausia, ar kortelę galima pasukti, ar jis pajėgia susikaupti ilgesnį laiką.

Ketvirta, žmonės tose rašalo dėmėse retai įžvelgia ką nors asmeniško. Dažniausiai jie mato gyvūnus (drugelius, šikšnosparnius, paukščius), gėles, rankas. Bet svarbios detalės – kaip jie tyrinėja tas dėmes, kiek dėmesio skiria detalėms, kur jie įžvelgia tuos dalykus (visame paveiksle ar atskirose jo segmentuose). Jei žmogus iš karto mato šikšnosparnį, bet toliau žiūri į kortelę ieškodamas „geresnio“ atsakymo, tai gali parodyti, kad jis yra labai neužtikrintas savimi. Jei jis sako „šikšnosparnis, bet turbūt visi taip sako“, tai gali rodyti, kad jis ieško būdų būti unikaliu. Jei jis atsiklausia prieš apsukdamas kortelę, tai gali rodyti, kad jis bijo klaidų arba jam labai svarbus tikslumas. Tiesa, kartais žmonės įžvelgia ir šį tą daugiau – lytinius organus, smurtines scenas ir tai gali nurodyti gilesnes problemas.

Penkta, Rorschacho testas nėra diagnostinis. Jis neatskleidžia jokių sutrikimų. Nors buvo bandymų sureguliuoti visą testą į aiškų algoritmą, didelė dalis rezultatų vis tiek priklauso nuo interpretacijos. Dėl to daug specialistų jį visiškai atmeta ir laiko pseudomokslu. Paties Rorschacho skalė ir balų sistema dabar yra daugiausia atmesta, bet testas naudojamas psichologijoje ir psichoterapijoje kaip būdas atskleisti asmenybės bruožus, mąstymo būdus ir galimas temas tolesniems pokalbiams. 

Taigi, Rorschacho testas nėra atsitiktinės dėmės ir savo tėvų skyrybų jose neturėtumėte pastebėti. Tai yra gana kontroversiškas metodas, naudojamas asmens mąstymo būdams atskleisti ir elgesiui stebėti. Ir svarbu ne tik tai, ką žmogus pamato, bet ir kaip tose abstrakcijose jis ieško pažįstamų atvaizdų, kaip elgiasi viso testo metu.