Štai kodėl visada atsiranda vietos desertui. „Atskiro skrandžio“ reiškinys

Net ir po sotaus valgio daugelis žmonių staiga užsinori deserto – reiškinys, kurį japonai vadina „betsubaru“ arba „atskiru skrandžiu“. Mokslininkai paaiškino, kad šis pojūtis turi realų fiziologinį ir psichologinį pagrindą.

Pirma, skrandis gali išsitempti ir prisitaikyti prie maisto, o lengviems, saldiems patiekalams, pavyzdžiui, ledams ar putėsiams, reikia mažai mechaninio virškinimo, todėl susidaro papildomos erdvės pojūtis.

Antra, čia dalyvauja smegenys ir „hedoninis alkis“ – noras valgyti dėl malonumo. Saldus maistas aktyvuoja dopamino sistemą, laikinai susilpnindamas sotumo signalus. Be to, deserto skonio ir tekstūros pasikeitimas „atgaivina“ jutiminį suvokimą, leisdamas tęsti valgymą net ir tada, kai jau užtenka pagrindinio patiekalo.

Be to, saldus maistas greičiau pasišalina iš skrandžio ir jam reikia mažiau virškinimo, o už sotumą atsakingi hormonai veikia vėliau – maždaug po 20–40 minučių. Socialinis sąlygojimas taip pat daro įtaką elgesiui: desertai siejami su šventimu, komfortu ir dosnumu.

Mokslininkai pastebi, kad populiarų „atskiro skrandžio“ reiškinį paaiškina fiziologijos, neurobiologijos ir kultūros derinys, todėl jis yra natūrali žmogaus mitybos dalis.