Net ir gražiausia daržovė gali tapti „chemijos bomba“. Štai kurios yra pačios pavojingiausios

Net ir iš pažiūros šviežios bei sveikos daržovės gali turėti trąšų likučių, kurie organizmą veikia stipriau, nei atrodo. Sužinokite, kokios medžiagos patenka į maistą, kaip jas atpažinti ir ar įmanoma kaip nors tam užkirsti kelią.

Trąšų rūšys: natūralios, sintetinės ir kontroversiški priedai

Trąšos pirmiausia skirstomos į natūralias ir sintetines (mineralines). Pirmosios, tokios kaip mėšlas, kompostas ar srutos, žinomos šimtmečius – jos tvariai puoselėja dirvožemio derlingumą. Nors augalai maisto medžiagas iš jų pasisavina lėčiau, tokios trąšos daro mažesnį neigiamą poveikį aplinkai.

Sintetinės trąšos yra chemijos pramonės produktai. Jos veikia greičiau ir tiksliau, tačiau gali nualinti dirvožemį bei užteršti vandenis. Šiose trąšose gausu azoto, fosforo ir kalio, kurie skatina augimą, tačiau jų perteklius sukelia neigiamų pasekmių.

Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau kontroversiškų priedų, pavyzdžiui, medžiagų, gerinančių trąšų įsisavinimą, augimo reguliatorių ar nanotrąšų. Kai kurių jų poveikis žmogaus sveikatai, ypač ilgalaikėje perspektyvoje, nėra pakankamai ištirtas. Didelį nerimą kelia ir nitratų bei nitritų likučiai, kurie linkę kauptis šakniavaisinėse ir lapinėse daržovėse.

Kas patenka į augalus ir ar medžiagos prasiskverbia į jų vidų?

Augalai medžiagas iš dirvožemio pasisavina per šaknų sistemą. Be būtinų mineralų, jie gali įsiurbti ir trąšų likučius, pesticidus bei sunkiuosius metalus. Dalis šių medžiagų gali užsilaikyti šaknyse ar lapuose, tačiau kai kurios prasiskverbia į daržovių ir vaisių vidų (pavyzdžiui, nitratai burokėliuose, salieruose ar salotose).

Tai, ar medžiaga pateks į augalo vidų, priklauso nuo dirvožemio tipo, oro sąlygų, trąšų rūšies ir augimo fazės. Ypač pavojingi azoto junginiai, kurie vartojami per dideliais kiekiais organizme gali virsti kancerogeniniais nitrozaminais. Kita problema – sunkieji metalai, tokie kaip kadmis ir švinas. Nors jų koncentracija dažniausiai neviršija normų, dažnai vartojant jie gali kauptis organizme.

Nitratai ir nitritai: reali grėsmė ar demonizuojama tema?

Nitratai natūraliai aptinkami daržovėse (ypač lapinėse), tačiau jų koncentracija padidėja naudojant azoto trąšas. Nors patys nitratai nėra toksiški, organizme jie gali virsti nitritais, kurie nepalankiomis sąlygomis formuoja galimai vėžį sukeliančius nitrozaminus. Rizika padidėja, jei mityboje gausu perdirbto maisto ir trūksta antioksidantų (pvz., vitamino C).

Tačiau tai nereiškia, kad reikėtų vengti daržovių – priešingai. Jų nauda yra nepalyginamai didesnė už potencialią riziką, ypač jei jos užaugintos kontroliuojamuose ūkiuose. Problemos dažniausiai kyla dėl perteklinio tręšimo, sėjomainos nesilaikymo ir netinkamo maisto laikymo.

Žievė po didinamuoju stiklu: ar užtenka nuplauti daržoves?

Nors kruopštus plovimas padeda pašalinti dalį trąšų, pesticidų ir nešvarumų nuo paviršiaus, tai ne visada suteikia visišką apsaugą. Kai kurios medžiagos įsiskverbia į augalo vidų per šaknis ar lapus ir išnešiojamos po visus audinius. Tokiu atveju net intensyvus šveitimas jų visiškai nepašalins. Be to, jei augalas augo užterštoje dirvoje, žievėje gali kauptis ne tik pesticidai, bet ir sunkieji metalai.

Ar verta rinktis „Eko“ ir „Bio“ produktus?

Produktai su „Eko“ arba „Bio“ ženklinimu auginami nenaudojant sintetinių trąšų, pesticidų ar GMO. Dėl to kenksmingų likučių rizika juose yra mažesnė. Vaikams, nėščiosioms ir lėtinėmis ligomis sergantiems asmenims tai yra svarbus skirtumas.

Nors ekologiški produktai ne visada yra turtingesni maistinių medžiagų, jie pranašesni savo švarumu ir mažesne toksine apkrova organizmui. Be to, toks pasirinkimas remia tvaresnį žemės ūkį. Nors didesnė kaina gali būti trūkumas, produktus, kuriuos vartojate dažnai ir dideliais kiekiais, verta apsvarstyti keisti ekologiškomis versijomis.

Daržovės ir vaisiai, dažniausiai kaupiantys cheminius junginius

Kai kurie augalai turi didesnį polinkį kaupti trąšų likučius, pesticidus ir sunkiuosius metalus tiek žievėje, tiek minkštime. Tyrimuose dažniausiai minimi:

• Braiškės, obuoliai, vynuogės, paprikos;
• Špinatai, salotos, bulvės;
• Stiebiniai salierai, pomidorai, persikai ir nektarinai.

Dėl plonos odelės, didelio paviršiaus ploto ir intensyvaus auginimo būdo šiose gėrybėse gali susikaupti daugiau nepageidaujamų medžiagų. Jas patartina kruopščiai plauti, lupti arba, jei įmanoma, rinktis iš patikimų tiekėjų.

Apibendrinant: nors trąšos yra neatsiejama šiuolaikinio žemės ūkio dalis, jų buvimas maiste kelia pagrįstų abejonių. Plovimas ir lupimas padeda, bet ne visada pašalina visas medžiagas. Rinkdamiesi ekologiškus produktus bei puoselėdami mitybos įvairovę, galime gerokai sumažinti cheminių medžiagų poveikį. Juk sveikata prasideda lėkštėje, o lėkštė – nuo apgalvoto apsipirkimo.