Kodėl šiurpti kartais gali būti malonu?

Kūno plaukai, pūkai ar plunksnos gyvūnams šiauštis pradeda pajutus šaltį. Pašiauštame kailyje ar plunksnose būna daugiau oro, kuris, žinia, yra prastas šilumos laidininkas – pašiaušto kailio pavidalu kūną staiga apgaubęs oro sluoksnis geriau sulaiko kūno šilumą.

Tačiau prieš keletą milijonų metų kažkuris iš mūsų sušalusių ir todėl pasišiaušusių protėvių netyčia nubaidė besikėsinantįjį užpulti priešą – plaukų pašiaušimas netikėtai tapo efektyviu savigynos mechanizmu. Tai leidžia paaiškinti, kaip baimė gali būti susijusi su šalčiu. Kailio pašiaušimas atsirado pirmiausiai kaip atsakas į temperatūros pokyčius, ir tik vėliau – kaip fiziologinė reakcija į baimę. „Tačiau pašiurpstame ir tuomet, kai išsigąstame“, – primena D. Haronas.

Anot muzikologo, staigiam atšalimui gali prilygti lūkesčių vertimasis aukštyn kojomis. Oda gali nubėgti šiurpuliai, kai susiduriame su netikėtumu ar intensyviai sukilusiomis emocijomis – net ir klausiantis muzikos (pavyzdžiui, muzikos intensyvumo pakeitimas arba akimirka, kai muzikos kūrinyje solistas uždainuoja).

Žmonėms pasidaro vėsu ir šaltoka, kai klausomasi „liūdnesnių“ pasažų, – įsitikinęs Vašingtono valstybinio universiteto neurologijos mokslų daktaras Jakas Panksepas (Jaak Panksepp). Jis formuluoja prielaidą, jog tam tikri muzikos tonai pasąmoningai asocijuojasi su „išsiskyrimo rauda“ – tuomet šiurpuliukus ant odos inicijuoja pasąmoningai sukeltas jausmas, jog netenki mylimo, artimo žmogaus. Tas pats fragmentas dainoje vėsumo jausmą ir šiurpulius kai kuriems žmonėms gali sukelti ne sykį.

Tačiau tose situacijose (klausydamiesi šiurpuliukus keliančios muzikos, taip pat žiūrėdami siaubo filmą) žinome, jog esame saugūs. Tuomet šie kūno signalai gali tapti malonių pojūčių šaltiniu. „Galvos smegenys lyg ir signalizuoja, jog iškilo pavojus, tačiau sąmonė patikina, jog viskas yra gerai – todėl šiurpuliukai tampa malonūs,“ – reziumuoja D. Haronas.

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com