Lobotomija: Nobelio premija už chirurginį smegenų kaktinės skilties pažeidimą

Giliai Londono „Wellcome Collection“ (medicininių keistenybių lobyno) archyvuose guli maža balta kartotinė dėžutė. Jos viduje yra du medicininiai įtaisai. Jie paprasti. Kiekvienas yra sudarytas iš aštuonių centimetrų ilgio plieninio smaigalio, pritvirtinto prie medinės rankenėlės. „Šie du siaubingi daiktai yra lobotomijos instrumentai. Nieko sudėtingo. Nepanašu į raketų mokslą, ar ne?“, – sako vyresnysis archyvaras Lesley. Šie smaigai kadaise buvo psichiatrijos mokslo pažangos ženklas. Tai buvo įrankiai, naudojami atliekant lobotomiją, kuri dar buvo vadinama leukotomija. Buvo manoma, kad tai yra stebuklingas vaistas nuo įvairių psichinių ligų. Trepanavimą – kaukolės pragręžimą siekiant išleisti piktąsias dvasias – žmonija propagavo kelis tūkstantmečius. O štai lobotomijos pagrindinė mintis buvo kitokia. Neurologas iš Portugalijos Egasas Monizas tikėjo, kad pacientai su obsesinio elgesio apraiškomis taip elgėsi dėl to, jog smegenyse susidarė tam tikros fiksuotos jungtys. 1935 metais dirbdamas Lisabonos ligoninėje jis nusprendė, jog aptiko sprendimą. „Nusprendžiau nutraukti aktyvumą lemiančių neuronų pluoštus“, rašoma neurologo monografijoje, pavadintoje „Kaip nusprendžiau atlikti kaktinę leukotomiją“. Jo sugalvotą metodiką panaudojo ir tobulino kiti specialistai, tačiau pagrindinė idėja išliko. Chirurgai pragręždavo dvi skyles kaukolėje – viršuje arba iš šonų – ir į smegenis įkišdavo aštrų įrankį – leukotomą. Tuomet chirurgas pajudindavo įrankį iš vienos pusės į kitą, taip nutraukdamas kaktinės žievinės smegenų srities jungtis su likusiomis smegenimis.

E. Moniz paskelbė apie stiprų dvidešimties pirmųjų pacientų simptomų pagerėjimą. Operacijas entuziastingai ėmėsi vykdyti amerikiečių neurologas Walteris Freemanas, kuris tapo procedūros „evangeliku“ ir pirmąją lobotomijos operaciją JAV atliko 1936 metais, o vėliau tokia chirurginė intervencija išpopuliarėjo visame pasaulyje. Nuo penktojo dešimtmečio pradžios lobotomija buvo pradėta vadinti stebuklingu gydymo metodu ir Jungtinėje Karalystėje, kur chirurgai atlikdavo proporcingai daugiau tokių procedūrų nei jų kolegos JAV. Nepaisant kai kurių medikų – ypač psichoanalitikų – pasipriešinimo, lobotomija tapo neatsiejama psichiatrijos dalimi. Populiarumo viršūnėje vien Jungtinėje Karalystėje per metus buvo atliekama po 1000 tokių operacijų. Taikant lobotomiją buvo gydomos įvairios ligos nuo šizofrenijos iki depresijos ir kompulsinių sutrikimų. Tokio metodo išpopuliarėjimo priežastis buvo paprasta – visos alternatyvos buvo prastesnės. „Kai lankiausi psichiatrijos ligoninėse… mačiau tramdomuosius marškinius, kameras minkštais apmušalais ir buvo ganėtinai akivaizdu, kad kai kurie pacientai, apgailestaujant tenka pripažinti, patirdavo fizinį smurtą“, – prisiminimais dalijosi į pensiją išėjęs neurochirurgas Jasonas Brice’as. Tikimybė pagyti po lobotomijos atrodė patrauklesnė nei įkalinimas tokioje įstaigoje iki gyvos galvos. „Tikėjomės, kad tai bus kelias į laisvę. Tikėjomės, kad tai padės“, – sakė neurologas. Garsiausias lobotomijos specialistas Jungtinėje Karalystėje ir, tikriausiai, visame pasaulyje, buvo neurochirurgas Seras Wylie McKissockas, dirbęs Atkinson Morley ligoninėje Wimbledone. „Jis buvo vienas iš svarbiausių žmonių XX a. medicinoje“, – sakė Terry Gouldas, dirbęs W. McKissocko anesteziologu. Jis įsitikinęs, kad jo vadovas atliko apie 3000 lobotomijų – viena tokio produktyvumo priežasčių buvo jo sugebėjimas operaciją atlikti greitai. „Tai buvo penkių minučių trukmės procedūra. Viskas buvo padaroma labai greitai“, – sakė dr. T. Gouldas. W. McKissockas operavo ne tik Atkinson Morley ligoninėje, jis savaitgaliais vykdavo į Jungtinės Karalystės pietus ir papildomai atlikinėdavo leukotomijas mažesnėse ligoninėse. „Jis buvo pasirengęs šeštadienio rytais keliauti į bet kurią ligoninę ir atlikti tris ar keturias leukotomijas ir tuomet važiuoti atgal“, – sakė J. Birce’as. Jo teigimu, kai kuriems pacientams tokia operacija būdavo labai naudinga – pavyzdžiui, taip buvo pacientei, kuri siaubingai bijojo ugnies. „Įdomu tai, kad pabaigus operaciją ji pasijuto kur kas geriau“, – pasakojo gydytojas. Visgi medikas vis labiau abejojo lobotomijos naudingumu, ypač šizofrenija sergantiems pacientams. Kelis šimtus W. McKissocko pacientų stebėjo psichiatras dr. Johnas Pippardas. Jis nustatė, kad maždaug trečdaliui pacientų procedūra buvo naudinga, trečdaliui ji nepadarė jokios įtakos, o dar trečdaliui – pakenkė. Nors psichiatras kurį laiką pats skirdavo lobotomijas, vėliau jis tapo šios procedūros priešininku. „Pradėjau tai vertinti vis konservatyviau, nes nemanau, kad kuriam nors iš mūsų iš tikrųjų kada nors labai patiko į smegenis kišti adatą ir pamaišyti puodynę. Nelabai maloni mintis“, – sakė psichiatras.

1949 metais E. Monizui buvo skirta Nobelio premija už lobotomijos metodo sukūrimą, maždaug tais laikais lobotomijos procedūros pasiekė savo populiarumo viršūnę. Tačiau nuo šeštojo dešimtmečio vidurio lobotomija gana sparčiai ėmė praradinėti pozicijas, iš dalies dėl prastų operacijų rezultatų, iš dalies – dėl pirmos efektyvių psichiatrinių vaistų bangos.

Po kelių dešimtmečių, dirbdamas psichiatrijos slaugu, Henry Marshas stebėjo pacientus, kuriems buvo atlikta lobotomija.

„Procedūra jiems buvo atlikta prieš 30-40 metų, jie buvo nuolatiniai šizofrenikai ir dažniausiai tai būdavo labiausiai apatiški, lėčiausi pacientai“, – sakė slaugas.

H. Marshas, kuris dabar yra vienas iš garsiausių Jungtinės Karalystės neurochirurgų, teigia, kad lobotomijos procedūra yra tiesiog blogo mokslo pavyzdys. „Tai yra labai blogos medicinos, blogo mokslo pavyzdys, nes buvo akivaizdu, kad pacientai, kuriems buvo atlikta procedūra, niekada nebuvo tinkamai stebimi. Iš karto po operacijos aplankius pacientus jie atrodydavo neprastai, jie galėjo vaikščioti ir kalbėti, padėkoti gydytojui. O faktas, kad jie kaip socialinės žmogiškos būtybės buvo visiškai sunaikinti, tikriausiai nebuvo vertinamas“.