Skaitmeninis Stradivarijus: radiologai išgavo idealią legendinių smuikų kopiją

Radiologui Stevenui Sirrui mintis naudoti KT skenerį smuikų atvaizdams gauti kilo 1988 metais. Tuomet jis dirbo Minesotos universitete ir dažnai į kabinetą atsinešdavo smuiką, kuriuo grodavo, kai būdavo tylu. Vieną savaitgalį jį pakvietė prižiūrėti peršautos aukos skenavimą. „Aš smuiką padėjau ant stalo krašto netoli skenerio. Kai pacientas buvo išgabentas į operacinę, apsisukau, pamačiau savo smuiką ir pagalvojau: „Būtų įdomų nuskenuoti tai“, – BBC pasakojo S. Sirras. Jis tikėjosi pamatyti medinį kiautą, tačiau paaiškėjo, kad jis neteisus. „Ten daugybė anatomijos. Esu įpratęs vertinti žmonių anatomiją. Tačiau ten pamačiau daugybę detalių, apie kurias nieko nesupratau, tad KT nuotrauką nunešiau savo draugui John'ui Waddle'ui, kuris gamina smuikus“, – pasakojo radiologas. Vėliau abu vyrai nuskenavo daugybę šimtų instrumentų, tarp kurių buvo gitaros, mandolinos ir kiti smuikai. Senesnių instrumentų nuotraukos atskleidė kirmgraužas, mažus įskilimus ir kitus pažeidimus, padėjusius sukurti jų išskirtinį skambesį.

Galiausiai vyrai iš JAV Kongreso bibliotekos pasiskolino Stradivarijaus smuiką, vadinamą „Betts“, kurio viduje vis dar buvo jo gamintojo, italo Antonijo Stradivarijaus (Antonio Stradivari) uždėta etiketė. Pagalbon pasikvietę dar vieną smuikų gamintoją Steve’ą Rossow, jie pradėjo kurti tris smuiko kopijas. Tam jiems teko padaryti daugiau, nei 1 tūkst. originalaus instrumento KT nuotraukų, kurios konvertuotos į duomenų formatą, tinkamą trimačių objektų surinkimui naudojamai programinei įrangai.

„Naudodami skenerį, nustatėme medžio, iš kurio padarytas smuikas, tankį. Vienintelis kitas būdas tai padaryti – instrumentą išardyti ir išmatuoti. Žinoma, to niekada nebus“, – aiškino S. Sirras.

Tuomet duomenys suvesti į skaitmeninio programinio valdymo medžio pjovimo mašiną. Ji, naudodama duomenis, iš atrinktos medienos, kuri buvo kaip įmanoma panašesnė į originalią, išpjovė smuiko priekinę ir apatinę plokštę, kaklelį, spirales kaklelio pabaigoje. Tuomet šios dalys rankomis surinktos ir nulakuotos.

„Kopijos savo skambesio kokybe stebėtinai panašios į originalus“, – tvirtino S. Sirras.

„Kai gaminame smuiką, kopijuojame pokyčius, kurie įvyko per daugiau kaip 300 metų, pavyzdžiui, permainas medyje – mažas deformacijas priekinėje ir užpakalinėje plokštėse, kurios įvyksta bėgant laikui dėl stygų ir kitų smuiko dalių galios“, – aiškino jis.

S. Sirras tikisi procesą pakartoti su kitais senoviniais instrumentais ir mano, kad jo darbas vieną dieną prisidės prie to, kad studentai galės naudotis „beveik tiksliomis“ originalių instrumentų kopijomis.

Šiam sumanymui pritarė ir visame pasaulyje garsios Juilliard mokyklos Niujorke dekanas.

„Kiekvienas muzikantas, baigęs bet kurią žinomą konservatoriją, susiduria su didžiule problema, kaip įsigyti smuiką, atitinkantį jo lygį ir kurio reikia norint pradėti aukščiausio lygio karjerą“, – teigė Ara Guzelimianas.

„Išaugus retų senų smuikų kainoms (akivaizdu, kad Stradivarijaus smuikai yra sąrašo viršuje), jie neįkandami niekam kitam, tik investuotojams ir investicijų fondams. Tad jeigu yra būdas, kaip puikų smuiką įduoti į rankas jaunam muzikantui mažesniais kaštais, tai būtų didžiulis žingsnis pirmyn“, – pridūrė jis.

Gerai išsilaikęs Stradivarijaus smuikas, pavadinimu „Ledi Blunt“, birželį aukcione parduotas už 15,9 mln. JAV dolerių. Ankstesnė rekordinė kaina už italo pagamintus instrumentus tą kartą viršyta daugiau, nei keturis kartus.