Kairiarankystės fenomenas – „anomalija“ ar išskirtinumas?

Ar reikėtų kairiarankius vaikus permokyti ir kaip permokymas gali paveikti kairiarankio žmogaus psichiką? Į klausimą atsako Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros profesorius, psichologas Albinas Bagdonas.

Ilgai buvo manoma, kad dažniausiai pasitaikantis kairiojo smegenų pusrutulio dominavimas (būdingas dešiniarankiams) yra tik žmonių ypatybė. Tačiau gyvūnai taip pat būna dešiniarankiai ir kairiarankiai. Iš gyvūnų tyrimų paaiškėjo, kad tiems gyvūnams, kurie skleidžia garsus (ypač giedantiems paukščiams), yra būdinga tam tikra smegenų specializacija. Tad galima manyti, kad kairiojo pusrutulio (dešinės rankos) vyravimą žmonės paveldėjo iš gyvūnų, o įgijo vykstant kultūrinei evoliucijai.

Žmonių kairiarankystė dažniausiai būna įgimta. Tačiau gali būti ir įgyta – patyrus smegenų traumas gimstant ar jau gimusiam kūdikiui. Manoma, kad tų asmenų, kurie turėjo gimimo traumas, formuojasi nauji nerviniai tinklai ir kalbos centras gali „persikelti“ į dešiniąją pusę. Todėl tarp kairiarankių daugiau turėtų būti berniukų, nes tarp jų 2–3 kartus dažniau pasitaiko smegenų pažeidimų gimstant ir kitokių raidos nesklandumų.

Kairiarankystė priklauso nuo smegenų pusrutulio aktyvumo. Dauguma žmonių yra dešiniarankiai – jų kalbos centras yra kairiajame pusrutulyje. Daugumos kairiarankių kalbos funkcijos taip pat atliekamos kairiajame pusrutulyje, tačiau dažnai ir dešiniajame pusrutulyje. Nekalbinis (dažniausiai dešinysis) pusrutulis atsakingas už kūrybiškumą, emocijas, intuiciją, erdvės santykių suvokimą.

Kairiarankystė ar dešiniarankystė ypač sparčiai formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Iki tol vienos rankos dominavimo gali nebūti. Mažiausia smegenų asimetrija būna prieš gimstant kūdikiui ir pirmais vaiko gyvenimo metais. Nuo trylikos metų smegenų asimetrija ryškėja, o senatvėje tiek vyrų, tiek moterų smegenų asimetrija yra didžiausia.

Tarp kairiarankių daugiau randama visokių pažintinio intelekto nuokrypių (kraštutinumų) tiek į blogąją (atsilikusių), tiek į gerąją (genialių) pusę. Jie dėl smegenų pakitimų turi platesnį gebėjimų diapazoną.

Kairiarankiai dažnai yra problemiškesni vaikai nei dešiniarankiai. Jei kairiarankystė atsirado vaikams dėl smegenų pažeidimų, tai šis faktorius tampa papildomu šaltiniu įvairiam stresui, įtampai, vidiniam nerimui dėl patiriamo spaudimo. Natūraliu genetiniu būdu paveldėjusiems kairiarankystę taip pat atsiranda papildomų problemų, nes jie ne tokie vaikai kaip visi, kai kas jiems būna nepatogu, tėvai daro spaudimą (nuolatinės komandos „imk į dešinę ranką“, „daryk dešine“), bara mokytojai. Vaikas verčiamas elgtis tokiu būdu, kuris jam neparankus, nepatogus pagal jų smegenų specifinę organizaciją. Tačiau sporte pasitaiko ir pranašumų – kairiarankiai sportininkai būna nepatogūs, netikėti priešininkai (bokse, tenise, krepšinyje). Tarp kairiarankių yra nemažai talentingų žmonių (Aristotelis, Julijus Cezaris, Albertas Einsteinas, Napoleonas Bonaparte‘as, Barackas Obama, Šarūnas Marčiulionis).

Kairiarankių yra apie 10 proc., dešiniarankių – 85 proc., o likę 5 proc. yra ambidekstrai (kurie vienodai gerai valdo abi rankas). Dar yra ir kitų atvejų – ranka gali dominuoti kairioji, bet kalbinės funkcijos atliekamos kairiajame pusrutulyje. Ne visada sutampa motorinis dominavimas su kognityviniu dominavimu.

Dar yra įdomu, kad dešinės rankos dominavimas skirtingai paplitęs skirtingiems veiksmams atlikti. Pvz., 17 proc. žmonių kortas dalija kaire ranka, 13 proc. siūlą veria kaire ranka, kaire ranka rašo 10 proc., tik 6 proc. karpo žirklėmis kaire ranka.

Kaip aklam žmogui sunku prisitaikyti reginčiųjų pasaulyje, taip ir kairiarankiui sunku adaptuotis dešiniarankiams pritaikytame pasaulyje. Ir jis patirs tam tikrų nepatogumų (pvz., apvalūs laiptai dažniausiai yra dešinio sukimo, durys atsidaro į dešinę pusę). Todėl žmogus savo patogumui turi mokėti neblogai operuoti dešiniąja ranka, nes jis gyvena dešiniarankių pasaulyje – žmonių sukurta aplinka, daiktai ir įrankiai pritaikyti dešiniarankiams.