Vitalijus Balkus. Valgai vaisius - gauni chemijos dozę

Taigi, vaisiai. Švieži ir džiovinti. Užaugę mūsų šalyje arba atvežti iš už jūrų marių. Tie, kuriuos šimtmečius valgė mūsų protėviai ir tie, kuriuos paragavome tik griuvus „geležinei uždangai“. Ar tikrai mes tampame sveikesni juos vartodami? Anaiptol. Matyt, nereikia priminti, kad visa tai, kas tampa preke, turi nešti pelną ir gamintojams, ir prekybininkams. Šioje kovoje dėl papildomo lito, euro ar dolerio dažnai taikomos visos priemonės. Juo labiau, kad importuojamų vaisių kiekiai tokie milžiniški, kad visko, kas atplukdoma, atvežama ar atskraidinama patikrinti tiesiog neįmanoma, todėl kartais ir rizikuojama importuoti ne šiaip sau nekokybiškus vaisius, bet ir tikras chemines bombas vaisių pavidalu.

Greičiausiai reikia pradėti nuo to, kaip vaisiai auginami. Matyt daugelis girdėjote apie trąšas, skirtas vaismedžių augimo bei derlingumo skatinimui, kenkėjų atbaidymui. Tačiau būna naudojami ir kitokie chemikalai. Gali būti, kad ant jūsų stalo atsidūrę citrusiniai vaisiai (citrinos, apelsinai, greipfrutai) buvo skinami ne rankomis, o mechaniniu būdu. Šis būdas yra paprastas: galingi ventiliatoriai tiesiog nupučia vaisius nuo medžių, o tam, kad tai būtų galima padaryti, vaisius reikia apdoroti specialiu reagentu, stangrinančiu žievę ir tuo pačiu šakeles, ant kurių vaisiai laikosi, darančiu trapesnėmis.

Bet tikroji magija prasideda tuomet, kai vaisiai ruošiami saugojimui. Ir šioje magijoje nėra vietos jokiems sentimentams. Citrusiniams apsaugoti nuo grybelio ir pelėsio naudojamas bifenilas (E-230) – beje, stipriai veikiantį kepenis, inkstus bei galintį sukelti alergiją chemikalą pagal 2003/114/EB direktyvas buvo uždrausta naudoti maisto pramonėje. Bet ar tikrai jis nenaudojamas? Medžiaga pigi, plačiai naudojama pvz., odos pramonėje, dažų gamyboje – sunku patikėti, kad chemijos naudojimo nevengiantys Egipto ir Maroko vaisių eksportuotojai jos nebenaudoja.

Beje, ir ES leistinas naudoti fungicidas imazalilas nėra toks jau nekaltas. 1977 m. pradėtas naudoti imazalilas 1986 m. JAV buvo pripažintas potencialiai kancerogenine (galinčia sukelti vėžį) medžiaga. Be to, tyrimai su laboratorinėmis žiurkėmis parodė suprastėjusią preparatą vartojusių gyvūnų reprodukcinę funkciją. Šio preparato svarstymo EK metu buvo atkreiptas dėmesys ir į galimai neigiamą imazalilo poveikį aplinkai: „Iš pateiktų naujų duomenų matyti, kad imazalilas ir jo skilimo produktai dirvožemyje bei paviršiniame vandenyje gali kelti pavojų dirvožemio mikroorganizmams ir vandens organizmams“.

Vienintelis guodžiantis dalykas yra tai, kad remiantis Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto pateiktais duomenimis nėra nustatyta, kad Lietuvoje naudojamuose šviežiuose vaisiuose ir daržovėse pastaraisiais metais būtų rastas imazalilo kiekis, viršijęs leistinas ribas. Tačiau žinant, kad vaisių importuotojai (ypač iš Egipto) mus nuolat „džiugina“ kitų chemikalų dozėmis, iki 10 kartų viršijančiomis normas, tai lieka tik laiko klausimas, kada vis tik „užklius“ ir imazalilo kiekiai.

Beje, bifenilo (E-230) galimą buvimą produkte jus galite nustatyti patys. Tereikia trumpam įmesti vaisių į puodą su karštu vandeniu ir, jei paviršiuje atsiranda tepalą primenanti plėvelė, žinokite, kad vaisius gali būti apdorotas befinilu ir – visai tikėtina – vaisiaus viduje jau prasidėjo puvimo procesas, todėl jame gali būti pavojingo toksino patulino.

Dar vienas vaisių paruošimo etapas, apie kurį dažnai net ir neįtariame, – vaisių dažymas. Tam, kad vaisiai atrodytų patraukliai, gali būti naudojamos net specialios dažymo kameros, kuriose vaisiai apdorojami pvz., pigmentu ir sieros dioksidu (E-220) – pastarasis, nors labiau žinomas kaip konservantas, tačiau pasižymi spalvos stabilizavimo bei balinimo savybėmis, o tuo pačiu stipriai veikia virškinimo sistemą bei gali sukelti alergiją.

Na, o kaip gi galėtume pamiršti apie parafiną ir vašką, kuriuos pradėjus plačiai naudoti pasipylė anekdotai apie obuolių kupinas pintines, palikimu gautas iš prosenelių. Europos Sąjungoje vaisių padengimui leidžiama naudoti šias glajines medžiagas: bičių vašką (Е 901), kandelila žvakių vašką (Е 902), karnauba vašką (Е 903) ir šelaką (Е 904). Tiesa, dėl vaisių „pagerinimo“ glajinėmis medžiagomis nevertėtų pernelyg jaudintis. Nebent tik dėl to, kad bičių vaškas nesukeltų alerginės reakcijos, nors tikimybė susidurti būtent su vašku nėra didelė – jis yra brangiausias iš padengimui naudojamų medžiagų.

Dar viena cheminių medžiagų kategorija, apie kurias dar nepaminėjau, – tai nokimą skatinančios medžiagos. Prisiminkime bananus. Vartojami vos ne kasdien, kartais dažniau nei obuoliai, ir tikrai dažniau nei kriaušės vartojami vaisiai iki Eurpos atkeliauja tik žali ir neprinokę. Tačiau po 24 val. veikimo vadinamosiomis „bananų dujomis“ (95 proc. azoto bei 5 proc. etileno) specialioje dujų kameroje bananai įgyja mums įprastą spalvą ir minkštumą. Beje, kai kas klaidingai mano, kad pirkdami bananus su juodomis dėmelėmis, renkasi natūraliai prinokusius vaisius. Iš tiesų taip besielgiantys pirkėjai perka pradėjusius gesti bananus, o juodos dėmelės reiškia, kad vaisiai pažeisti grybelio.

Taigi, pas jus iš parduotuvės lentynos atkeliavęs svečios šalies vaisius greičiausiai vienaip ar kitaip bus perėjęs per maisto „chemikų“ rankas. Kaip elgtis – spręskite patys. Tačiau vis tik pagalvokite, kas naudingiau – egzotiškas vaisius ar turguje pirkta lietuviška kriaušė.

Na, o kitą kartą papasakosime apie džiovintus vaisius, kurių džiovinimo istorijoje galima aptikti net ir padangų deginimo ar produkto „gerinimo“ fotofiksažu faktų.