Išsėtine skleroze sergantis mokslininkas pakeitęs gyvenimo ritmą ir maistą sutramdė ligą

Pacientai taip pat sužino, jog ateityje jų laukia nepakeliami skausmai, negalia ir visa puokštė kitų simptomų. Nuspėti, kaip pakryps ligos eiga ir kada tai nutiks, praktiškai neįmanoma. Tačiau iš tikrųjų šia liga susirgę žmonės gali patys sau padėti – ir ne vien vaistais.

Britui Jonui išsėtinė sklerozė buvo diagnozuota prieš dešimt metų. Jį vargino besikartojantys ligos paūmėjimai ir pagerėjimai (kartais simptomai praktiškai visai išnykdavo). Tada vyras dar tik draugavo su būsimąja žmona, porai buvo po 24 metus. Iš pradžių diagnozė šokiravo, tada sekė neigimo periodas, kol ligos faktas pagaliau įsisąmonintas.

Išsėtinės sklerozės simptomus būtų galima vardinti be pabaigos, tačiau Jono atveju jie apsiribojo nuolatiniu sekinančiu nuovargiu, rankų ir kojų raumenų spazmais, skausmais, plaštakų ir pėdų nejautra. Tačiau padėtis bet kurią akimirką galėjo pablogėti – atsirasti regos sutrikimų, sutrikti pusiausvyrą, kalba, inkstų ir šlapimo pūslės veikla.

Vyro neurologas jam patarė kasdien vartoti simptomus švelninančius vaistus ir ignoruoti kitų teiginius, esą įmanoma sau padėti be preparatų.

Visi, kas bent kartą gyvenime naudojosi „Google“ paieškos sistema, žino, jog bet kuriai ligai siūlomi įvairiausi gydymo būdai. Tik kaip žinoti, ar jie padės?

Jeigu brangios eksperimentinės procedūros, pavyzdžiui kamieninių ląstelių injekcijos, tikrai būtų veiksmingos, Jonas būtų joms tikrai ryžęsis. Nenumaldomai bėgant laikui ir senkant vilčiai, labai sunku nepasiduoti ir nenuleisti rankų.

Jonas suprato, jog, kol neturi įrodymų, kad koks nors naujas gydymo metodas gali iš esmės pakeisti šios nenuspėjamos ligos eigą, geriausias sprendimas – gyventi taip, tarsi niekas nepasikeitė (bent jau kiek įmanoma).

Vyras sunkiai dirba, valgo, kas jam patinka, ir bando kuo mažiau galvoti apie savo ligą. Jo sprendimą žmona puikiai supranta ir savo vyrą ištikimai palaiko. Dabar, po diagnozės pradėjus dešimčiai metų, šeima laukia susitikimo su profesoriumi George Jelineku.

Gerai žinomas ir daug mokslininių veikalų išsėtinės sklerozės tema parengęs mokslininkas iš Australijos šia liga serga jau 14 metų. Jis tiki, jog ligą galima sutramdyti.

Profesorius sako savo metodais padėjęs šimtams žmonių suvaldyti ligą. Nemažai tokių sėkmės istorijų pasakojama ir naujausiose jo knygoje „Recovering Multiple Sclerosis: Real Life Stories of Hope and Inspiration“.

Išsėtine skleroze sirgo ir profesoriaus motina – liga moterį palaužė, ir 1981 metais ji nusižudė. Mamos ir jo paties patirtis paskatino ieškoti būdų, kaip padėti tokiems tokio paties likimo žmonėms.

Telefonu profesorius pasakoja: „Prevencijos metodika labai populiari kalbant apie tokias lėtines ligas kaip širdies, kraujagyslių ligos ar diabetas. Neurologai to nenori pripažinti. Skiriami vaistai – tikrai nesakau, kad jie nereikalingi, tačiau mano metodika siūlo daryti viską, kad jaustumėtės gerai.

Daugumai tai neatsiejama nuo vaistų, negaliu neigti, tačiau svarbiausia pacientus paskatinti keisti gyvenimo būdą, o to daryti kažkodėl niekas neskuba“.

G. Jelineko siūlomos programos pagrindas – itin mažai riebalų turinti dieta. Reikia atsisakyti mėsos ir pieno produktų, nes būtent sotieji riebalai skatina išsėtinę sklerozę progresuoti.

Taip pat svarbu reguliariai mankštintis, skirti laiko meditacijai ir mėgautis saule – visi šie patarimai paremti patikimais moksliniais medicininiais tyrimais.

2012 metais G. Jelinekas paskelbė mokslinį straipsnį, kuriame pasakojamos šį gydymo metodą išbandžiusiųjų ligonių patirtys. Dauguma iš jų tvirtina: būklė pastebimai pagerėjo.

Karališkosios ligoninės Romforde neurologas, profesorius Leslie Findley atsargiai vertina G. Jelineko metodiką.

„Protingas požiūris į ligos eigą, pavyzdžiui, mitybos pokyčiai, daugiau fizinės veiklos, gebėjimas atsipalaiduoti ir vitaminas D gali pagerinti daugumos išsėtinės sklerozės pacientų būklę. Puikiai žinome, jog stresas gali padažninti ligos paūmėjimo fazes. Štai kodėl meditacija naudinga“, - pripažįsta L. Findley.

G. Jelineko propaguojamas gyvenimo būdas reikalauja daug sunkaus darbo ir pastangų. Kritikai tvirtina, jog profesorius žmonėms suteikia tuščių vilčių.

Jonas su žmona augina mažylį. Žmona neabejoja – jeigu atsirastų galimybių prailginti vyro gyvenimą ir išsaugoti jo kokybę, sutuoktinė ryžtųsi bet kam.

„Nejaugi sąžininga žmonėms sakyti, jog jiems vilties nebėra, jeigu iš tikrųjų viskas ne taip? Yra įrodymų, jog būklę galima pagerinti“, - tikina G. Jelinekas.

„Reikia daug valios. Tačiau man nereikėjo dar didesnio paskatinimo nei tai, kaip liga naikina mano mamą. Todėl nuo savo pasirinkto gyvenimo būdo jokiais būdais nenukrypsiu“, - teigia profesorius.

Reikia pripažinti, jog profesoriaus patarimai mažai kuo skiriasi nuo Lietuvos gydytojos Filomenos Taunytės - ji irgi akcentavo gyvenimo būdą ir mitybą sergantiems išsėtine skleroze.