45-erius metus gyveno ligoninėje: pamatęs jūrą pamaniau „Oho! Kas čia?“

Vyrui nuolat reikia pagalbos kvėpuojant, todėl jis prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Nepadedamas jis negali eiti, o iš namais tapusios ligoninės buvo išvykę vos daugiau nei pusšimtį kartų.

Nepaisant savo prastos sveikatos būklės, Paulo Henrique tapo animatoriumi ir kuria filmą apie savo gyvenimą, kuriam siužetą sukūrė jo geriausia, patikimiausia ir artimiausia draugė, su kuria dalijasi tuo pačiu kambariu, Eliana Zagui. Ji vaikystėje taip pat sirgo poliomielitu ir nuo to laiko gyvena San Paulo (Brazilija) klinikose.

„Kai kurie mano, kad mes esame tarsi vyras ir žmona, bet mes daugiau esame tarsi brolis ir sesuo, – sakė Paolo Henrique. – Kiekvieną dieną nubudęs esu tikras, kad mano stiprybė yra čia pat – Eliana. Tai abipusis jausmas. Aš pasitikiu ja, ji pasitiki manimi“.

Abu jie buvo tarp aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į ligoninę dėl poliomielito paguldytų vienuolikos vaikų. Šia virusine infekcija, kuri jau bemaž įveikta, labai lengva užsikrėsti. Dažniausiai ja suserga vaikai iki penkerių metų.

Pirmuosius gyvenimo metus jis praleido vadinamojoje „torpedoje“ – tai milžiniškas aparatas, kuriame gulintis žmogus verčiamas kvėpuoti. Dar jis vadinamas „geležiniais plaučiais“.

Nuo pat vaikystės Paulo Henrique buvo priverstas susikurti savąją visatą kalėjimu tapusioje ligoninėje. Ankstyviausiuose jo vaikystės prisiminimuose įsirėžusios „kelionės“ ligoninės koridoriais neįgaliųjų vežimėlyje. Taip jis galėjo užsukti į kitų vaikų palatas. Vienintelis jo žaislas buvo jo vaizduotė.

Kadangi sergant šia liga vidutinė gyvenimo trukmė siekia vos dešimt metų, Paulo Henrique ir Eliana matė, kaip vienas po kito miršta visi jų draugai. Medikai niekad taip ir nesuprato, kodėl judviem pavyko pergyventi kitus, tačiau patys jie įsitikinę, kad priežastis slypi sunkios patirties pagimdytame juos siejančiame ryšyje.

„Buvo sudėtinga, – prisimena Paulo Henrique. – Kiekviena netektis buvo tarsi fizinis kažko netekimas… lyg suluošinimas. Dabar likę tik mudu – aš iš Eliana“.

Dėl didelės infekcijos rizikos Paulo Henrique ir Eliana labai retai išvyksta už ligoninės sienų. Vis dėlto stipriai į priekį pažengusios technologijos leido jiems įgauti daugiau laisvės ir pamatyti tokias pasaulio puses, kokios įprastiems žmonėms yra savaime suprantamas dalykas.

Labiausiai įsiminusi poros išvyka buvo paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – tada jie apsilankė paplūdimyje. „Kai kurios kelionės išsiskiria iš kitų, tarkime, kai tu pirmą kartą pamatai paplūdimį, sulaukęs 32 metų, – atvirai pasakoja Paulo Henrique. – Atidariau mašinos duris ir pamatęs jūrą pamaniau „Oho! Kas čia?“

Eliana pasakoja jau prieš tai vaizduotėje turėjusi jūros paveikslą, jį susikurti padėjo jos matyti filmai, nuotraukos ir atvirukai. Moteris prisimena: „Mus iškėlė iš mašinų, Paulo Henrique buvo vežimėlyje ir jie stūmė mano lovą per smėlį. Mėgaujiesi šiomis trumpomis akimirkomis, kurias dauguma žmonių priima kaip savaime suprantamas. Jie nesustoja iš nuostabos, taip kaip mes“.

Paulo Henrique ir Eliana ligoninėje gyvena labai seniai, tad jiems leista dekoruoti savo kambarius pagal savo norus. Kadangi be draugiškų ginčių neapsieinama, jiedu sutarė kambarį per vidurį atskirti. Vyro pusėje netrūksta įvairius filmus primenančių daiktų, o moters – knygų ir lėlių.

Nei vienas jų nelankė mokyklos taip, kaip lanko ją kiti vaikai. Vis dėlto tai nesutrukdė jiems įgyti išsilavinimo. Eliana rašo, jos kūriniai spausdinami. Kai nerašo, ji piešia. Beje, kadangi nevaldo rankų, tai daro burna.

Paulo Henrique animatoriaus gebėjimus derina su Elianos rašytojus talentu, taip gimė 3D animacinis filmas „Lecos ir jos draugų nuotykiai“. Beje, Leca – Elianos mažybinis vardas.

Šiemet gegužę Paulo Henrique pavyko surinkti 179 tūkstančių, skaičiuojant litais, sumą. Internete surengta labdaros akcija leis jam įgyvendinti savo svajonę ir pradėti kurti animacinį filmą taikant stop kadro techniką.

Vyro teigimu, jo sukurti personažai labai tikroviški, nes „sukurti to, kuris turi negalią“. „Aš tiksliai žinau, kokie tai sunkumai, su kuriais jiems tenka susidurti“, – teigia Paulo Henrique.

Poliomielitas: pražūtingas virusas, kuris beveik išnaikintas

Šia liga labai lengva užsikrėsti, ji pažeidžia nervų sistemą ir gali tapti paralyžiaus, negalios ar net mirties priežastimi.

Septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėta taikyti skiepų programa leido poliomielitą praktiškai išnaikinti, jis išlieka aktualia problema Nigerijoje, Afganistane ir Pakistane.

80 procentų šią ligą įveikusių žmonių vėliau susiduria su post-poliomielito sindromu, nors medikai negali paaiškinti, kodėl taip nutinka.

Po pirminės ligos bet kuriuo metu tarp penkiolikos ir penkiasdešimties metų gali pasireikšti šie simptomai: skausmas, silpnumas, nuovargis ir raumenų audinių atrofija.

Vienas didžiausių laimėjimų, grumiantis su šia liga, buvo vadinamųjų „geležinių plaučių“ išradimas. Tai milžiniškas dirbtinio kvėpavimo aparatas, kuriame gulinčio ligonio plaučiai pripildomi oro priverčiant krūtinę pakilti.

Prieš šio aparato išradimą poliomielitu susirgę vaikai dažniausiai mirdavo.