Tiesa apie tiesos serumus

Viena iš paskutinių istorijų, susijusių su tiesos serumu – JAV teismo leidimas jį panaudoti Kolorado valstijos žudikui Džeimsui Holmsui, kuris 2012 metų liepą kino teatre „Aurora“, per filmo apie Betmeną premjerą, nušovė 12 žmonių. Vis dėl to, ar žinote, kas iš tiesų yra „tiesos serumai“, ir kaip jie veikia?

Vadinamojo „tiesos serumo“ istorija prasidėjo su akušerio Roberto Ernesto Hauso atradimu. Hausas pastebėjo, jog moterys, kurioms gimdymo skausmai buvo malšinami morfino, chloroformo ir skopolamino mišiniu, pradėdavo neįtikėtinai atvirai pasakoti dalykus, kuriuos įprastai žmonės pasilieka sau. Tuomet akušeris padarė prielaidą, jog moterys ne tik tapdavo šnekesnės apie savo paslaptis, tačiau, būdamos šios būklės, tapdavo visiškai nepajėgios meluoti.

R. Hausas tuomet pradėjo dirbti su psichines negalias turinčiais pacientais, ir naudodamas įvairius medikamentus, tyrė jų būkles. 1924 metais jis eksperimentavo su skopolamino hidrobromidu, ir atrado, jog gavę šio medikamento, pacientai, kaip ir moterys ankstesniais atvejais, tapdavo daug atviresni ir mielai atskleisdavo tai, kas, jų nuomone, būdavo tiesa. Pasak Hauso, apsvaiginti pacientai taip pat nepajėgdavo nuslėpti savo reakcijų į išsakomus teiginius. Iki pat savo mirties 1930 metais, Hausas artimai bendradarbiavo su kriminalistais, skopolamino hidrobromidu siekdamas atskleisti kaltinamųjų nusikaltimus, nors šio chemikalo patikimumas ir buvo labai abejotinas.

Tačiau skopolamino hidrobromidas nėra vienintelis „tiesos serumas“. Tiesos serumo sąvoka apima daugybę veikliųjų medžiagų, kurios iškreipia asmens kognityvinius gebėjimus taip, jog jis atviriau atskleidžia informaciją. Šia prasme, net ir alkoholis kartais gali veikti kaip „tiesos serumas“.

Dauguma populiariausių tiesos serumų veikia, sukeldami pacientui tam tikrą narkozę, kurios metu pacientas lieka sąmoningas, tačiau nepajėgus jausti skausmo [angl. twilight sleep]. Įprastai pacientai nepamena nieko nuo to laiko, kuomet medikamentas jiems suleidžiamas, iki pat poveikio pabaigos. Ir ši savybė gali būti vertinga, siekiant įtikinti pacientą, jog jis atskleidė daugiau, nei iš tiesų pasakė. Tokiu būdu galima išgauti prisipažinimą ir iš visiškai sąmoningo žmogaus. Minėtos narkozės būklėje, pacientas tampa atsipalaidavęs ir ramus, įprastai jaučia artumą ir jaukumą klausinėtojui. Tokia būsena ir aplinka pacientą taip pat paskatina atskleisti daugiau tiesos.

Yra atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti tiesos serumų veiksmingumą ir patikimumą. Tačiau labai nedaug iš šių studijų atitinka įprastus moksliškumo kriterijus. Vis dėl to, dauguma tyrimų teigia, jog tiesos serumai gali suveikti tik kai kuriais atvejais. Tačiau, yra ne mažiau atvejų, kai jie nesuveikia.

Tyrimai, atlikti su amobarbitaliu – dar vienu populiariu tiesos serumu – atskleidė, jog juo apsvaiginti pacientai tebegalėdavo meluoti, o dauguma išsakytų tariamų „tiesų“ iš tiesų tebuvo tiesos ir fantazijos mišiniai. Taip pat, pasirodė, jog pacientai tapdavo ypač paveikūs aplinkinių įtakai. Tai reiškė, jog pacientas galėdavo pritarti klausinėtojui ir dėl dalykų, su kuriais neturėtų sutikti. Be kita ko, tiriamieji kartais imdavo ir be jokios priežasties išgalvodavo kokį nors melą. Taigi, paaiškėjo, jog bet kokia informacija, išgauta tiesos serumais, turi būti lyginama su kitais turimais faktais.

Tačiau tai nereiškia, jog tiesos serumai negali būti naudingi. Kartais, pavyzdžiui, kaltinamieji gali būti priversti atskleisti informaciją, kuri policiją atvestų prie patikimų įrodymų. Bei, kaip minėta, žmogus gali būti įtikintas ir įbaugintas, jog būdamas apsvaigęs, atskleidė tai, ko tikėjosi pareigūnai. O, tuomet, iš tiesų tai atskleisti.

Žinoma, kalbant apie tokias priemones, kyla ir moralinių bei teisinių dilemų. Pavyzdžiui, 1963 metais JAV Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą („Townsend v. Sain“), kurioje žmogus, būdamas apsvaigintas tiesos serumu, prisipažino nužudęs žmogų. Šis teigė, jog taip buvo pažeistos jo konstitucinės teisės – konkrečiai, keturioliktoji pataisa, teigianti, jog negali būti apribota jokio žmogaus gyvybė, laisvė ar turtas, be tinkamų teisinių procedūrų. Kaltinamasis nužudymu tikino, jog jo prisipažinimą lėmė priverstinis apsvaiginimas narkotinėmis medžiagomis, todėl tai prieštarauja tinkamų teisinių procedūrų principams. Teismas priėmė sprendimą, palankų kaltintojui, nurodydamas, jog prisipažinimas, išgautas tiesos serumu, buvo „prievartinis ir prieštaraujantis Konstitucijai“.

Po šios bylos tiesos serumų populiarumas JAV smuko. Tačiau žinoma, jog CŽV ne vieną kartą naudojo šį metodą. Nebūtų keista, jei jį naudoja ir iki šiol. Rusijos KGB taip pat gana plačiai naudojusi tiesos serumą, kodiniu pavadinimu „SP-117“. Tačiau, nepaisant JAV teismo sprendimo minėtoje byloje, šių metų kovą Jungtinių Valstijų teisėjas nusprendė, jog „Aurora“ kino teatro šauliui bus galima panaudoti tiesos serumą, jei jis teigs esąs nepakaltinamu dėl psichinės ligos (Tai šių metų birželio 4 dieną kaltinamasis ir padarė. Teismo procesas numatytas 2014 metų vasarį). Tačiau, šiuo atveju tiesos serumas gali būti panaudotas ne aiškintis ar jis kaltas, tačiau bandant atskleisti, ar kaltinamasis iš tiesų yra nepakaltinamas. Tai yra, ar žudikas stengiasi išvengti kalėjimo, simuliuodamas psichinę ligą.

Bet net ir šiuo atveju, tiesos serumo panaudojimas yra gana kontroversiškas sprendimas. Kai kurie mano, jog tai būtų penktosios pataisos, garantuojančios žmogaus teisę tylėti, pažeidimas. Kadangi D. Holmsas negalėtų tinkamai mąstyti, jis nebūtų pajėgus nustoti kalbėti, jei to panorėtų.

Nors iš tiesų tiesos serumas nėra ypač patikimas, tačiau kadaise jis buvo laikomas visiškai neabejotina ir trūkumų neturinčia priemone, skirta išgauti kaltinamųjų prisipažinimus. Kartais šis metodas suveikdavo, tačiau ne rečiau ir nepasiteisindavo. Bet kuriuo atveju, kol tiesos serumai nebus ištobulinti iki šimtaprocentinio patikimumo, abejotina, ar jie bus plačiai naudojami. Ypač, dėl teisinių problemų, kylančių dėl šio metodo naudojimo. Net ir turint visiškai patikimą serumą, išliktų klausimas, ar tai nėra žmogaus teisių pažeidimas.